Straipsnio tikslas – nustatyti jaunųjų katalikų – vienos iš katalikų visuomeninių politinių grupių – santykį su sovietų režimu 1940–1941 m. Jis nevienareikšmis ir netgi paradoksalus: istoriografijoje vyraujantis požiūris į konfrontacinį jaunųjų katalikų santykį su sovietų valdžia, paremtas išankstine katalikų ir komunistų pasaulėžiūrinio ir ideologinio nesutaikomumo nuostata ir aktyvaus jaunųjų katalikų dalyvavimo antisovietiniame 1941 m. Birželio sukilime faktu, disonuoja su šaltinių – periodinės spaudos, saugumo institucijų (Valstybės saugumo departamento, sovietinių represinių struktūrų) baudžiamųjų bylų, taip pat atsiminimų, dienoraščių – informacija, leidžiančia kalbėti ir apie jaunųjų katalikų bendradarbiavimą su naująja valdžia. Šį paradoksą galima paaiškinti tik pripažinus, kad jaunieji katalikai laikėsi dvejopos taktikos požiūryje į sovietų valdžią: formaliai pripažinę Liaudies vyriausybę ir tolesnes sovietinio režimo modifikacijas bei su režimu bendradarbiavę, jie tuo pat metu performavo savo nepriklausomybės metais veikusias visuomenines struktūras, kad parengtų jas aktyviam antisovietiniam pasipriešinimui. Jų laikyseną sovietų valdžios atžvilgiu labai paveikė jų ideologija: socialinis ir tautinis angažuotumas dėl visos lietuvių visuomenės sutarimo laikyti lietuvių kalba pagrįstą tautiškumą būtinu savo reikalavimų minimumu, įgalinęs juos bendradarbiauti su visomis lietuvių politinėmis ir visuomeninėmis jėgomis.
Šis kūrinys yra platinamas pagal Kūrybinių bendrijų Priskyrimas 4.0 tarptautinę licenciją.