1944 m. rudenį Lietuvoje kilo ginkluotas pasipriešinimas šalį dar kartą okupavusiai Sovietų Sąjungai. Tada lietuviai pasirinko ginkluotą kovą – pasipriešinimo būdą, kuris atitiko to meto visuomenės savigynos sampratą ir kurį rinkosi ne vieno okupuoto krašto gyventojai. Šis pasirinkimas buvo nulemtas dviejų pasaulinių karų kontekste besiformavusios lietuvių savigynos ir ginkluoto veikimo tradicijos, kurios ryšys su pokario partizaniniu judėjimu nagrinėjamas šiame straipsnyje.
Šis kūrinys yra platinamas pagal Kūrybinių bendrijų Priskyrimas 4.0 tarptautinę licenciją.