Lietuvos represuotų gyventojų paleidimas ir grįžimas 1953–1957 metais: tarp laisvės ir suvaržymų

Santrauka

Straipsnyje aptariama tema – tremtinių ir politinių kalinių išlaisvinimas ir grįžimas į Lietuvą. Modifikuojant sovietinį režimą, nuo 1953 m. buvo ne tik atsisakyta masinių represijų, bet ir didelei daliai represuotųjų gyventojų leista grįžti. Žinoma, kad 1953–1958 m. iš tremties ir įkalinimo vietų į Lietuvą grįžo per 40 tūkst. žmonių. Politinių kalinių išlaisvinimas SSSR represijų fone yra aiškesnis. Politinis kalinys buvo paleidžiamas į laisvę trimis atvejais: atlikęs visą bausmės laiką, paleistas iš įkalinimo vietos anksčiau laiko, pvz., iškalėjęs 2/3 bausmės laiko arba trečiuoju atveju – po lagerio atbuvęs tremtyje fiksuotą laiką, kuris dažniausiai buvo 5 metai. Konkretus trėmimo laikas nebuvo įtvirtintas, sovietiniai baudėjai naudojo terminą, kad tremiama „na viečno“ (liet. amžiams, amžinai). Dėl to tremtiniams išlaisvinti komunistinė valdžia ir represinės struktūros turėjo imtis įvairių sprendimų: priimti daugelį įsakų, nutarimų, tremtinių bylų peržiūrėjimo komisijose spręsti dėl kiekvienos šeimos likimo. Todėl straipsnyje, atsižvelgiant į tokias sudėtingas tremtinių išlaisvinimo procedūrų sąlygas, tremtinių išlaisvinimui skiriamas didesnis dėmesys.

Šiame darbe tiriamas Lietuvos komunistų partijos ir represinių struktūrų bendradarbiavimas siekiant, kad tremtiniai ir politiniai kaliniai grįžtų dozuotai, nes represuotųjų grįžimas kėlė sovietų valdžiai daug rūpesčių: pradedant tuo, kad daliai jų reikėjo grąžinti konfiskuotą turtą (kurio dažnai nebebuvo) ir baigiant galima grėsme, kad staigus ar masiškas šių asmenų grįžimas sustiprins Lietuvoje antisovietines nuotaikas. Remiantis archyviniais dokumentais, tiriama Tremtinių bylų peržiūrėjimo komisijų veikla. Pateikiami tiek statistiniai duomenys, tiek atskirų šeimų likimų svarstymas minėtose komisijose. Lygiagrečiai vyko grįžusių tremtinių ir politinių kalinių „priežiūra“ stiprinant LSSR KGB represinį aparatą, buvo daromos kliūtys grįžusiems įsiregistruoti, įsidarbinti, draudžiama grįžti į tėviškę. Todėl dalis grįžusių negalėdami įsikurti išvyko į Latviją, Kaliningrado sritį ar net atgal Sibirą, kur jiems buvo garantuotas darbas. Taip Lietuvos komunistų valdžia bandė sudaryti tokią Lietuvos gyventojų „kritinę masę“, su kuria galėtų žygiuoti į „šviesų komunistinį rytojų“.