Apie istorijos politikos vinguriavimą Putino Rusijoje traktuojant 1939 m. rugpjūčio 23 d. Vokietijos ir Sovietų Sąjungos nepuolimo sutartį

Santrauka

Straipsnyje glaustai atskleidžiami ir analitiškai sisteminami Rusijos istorijos politikos pokyčiai 1999–2021 m. traktuojant 1939 m. Vokietijos ir Sovietų Sąjungos nepuolimo sutartį, kitaip dar vadinamą Hitlerio–Stalino ar Molotovo–Ribentropo paktu. Kremliaus skleidžiamame istorijos naratyve šis paktas tėra vaizduojamas kaip epizodinis reiškinys, nors nelabai moralus, tačiau pateisinamas Rusijos geostrateginių interesų požiūriu, vengiant pripažinti, kad slaptais susitarimais pagrįstas Europos erdvės pasidalijimas buvo vykdomas mažesnių šalių suvereniteto sąskaita. 1939–1941 m. 22 mėnesius trukusio Sovietų Sąjungos ir Vokietijos Reicho tam tikro aljanso ir slaptųjų sandėrių istorija vis dėlto kelia Kremliui nemažai problemų, visų pirma tarptautiniu mastu. Tuo gali būti paaiškinamas oficialiosios pozicijos vinguriavimas (manevravimas) traktuojant Molotovo–Ribentropo paktą ir iš jo išplaukusius tolesnius susitarimus su nacistine Vokietija. Rusijos Federacijos prezidento Vladimiro Putino ilgo valdymo laikotarpiu, ypač po 2014 m. pavasarį Rusijos įvykdytos Krymo aneksijos, stiprėjo tendencija, pateisinanti Molotovo–Ribentropo paktą ir jo slaptąjį papildomą protokolą bei SSRS 1939–1940 m. teritorinę ekspansiją. Tokiomis sąlygomis svarbu toliau tirti Rusijos istorijos politiką ir nagrinėti ją platesniame kontekste, atsižvelgiant į vykstančius pokyčius, aprėpiant ir kitų šalių istorijos politikos prieigas bei jų raidą traktuojant Antrojo pasaulinio karo priežasčių, ištakų, pradinio etapo traktavimą.