Brūkšnys ar brūkšnelis. Brūkšnys ir brūkšnelis yra skirtingi ženklai. Brūkšnys rašomas tarp dviejų ar daugiau žodžių ar skaitmenų, žyminčių daiktų bei reiškinių vietos, laiko, kiekio, eilės ribas, pavyzdžiui, p. 23–29, 2000–2020 m., XX a. aštuntas–devintas dešimtmečiai, treji–ketveri metai, pasyvumo–aktyvumo plotmė. Brūkšnį galima surinkti klaviatūros kodu Alt + 0150. O brūkšnelis rašomas tarp dviejų sintaksiškai lygiareikšmių, vienodai tarp savęs santykiaujančių daiktavardžių, pvz.: skulptorius-architektas, pasitarimas-seminaras, sofa-lova. Tarp būdvardžių brūkšnelio patartina vengti. Brūkšnelis gali būti rašomas tarp dviejų sintaksiškai lygiaverčių būdvardžių (dažniausiai su priesaga -inis), reiškiančių vieną kompleksinę daikto ypatybę: socialinė-ekonominė sistema, politinė-socialinė santvarka, didinamoji-pabrėžiamoji reikšmė.
Citatos. Nedidelės citatos rašomos su kabutėmis. Iškeltinė citata: didesnės citatos (4 ir daugiau teksto eilučių) išskiriamos atskira pastraipa, atitraukta nuo kairiojo krašto, ir pateikiamos mažesniu šriftu. Tokiu atveju nereikalingos kabutės, nuoroda pateikiama po paskutinio citatos skyrybos ženklo arba įterpiama sakinyje, kurio dalis yra didžioji citata. Citatų teksto praleidimo ženklas yra <...>. Straipsnio autoriaus intarpai į cituojamą tekstą rašomi laužtiniuose skliaustuose, prie jų po brūkšnio pridedami autoriaus inicialai kursyvu, pvz.: [neįskaitoma vieta – A. B.]. Užsienio autorių citatos išverčiamos į lietuvių kalbą, jei reikia, originalus tekstas gali būti pateiktas išnašoje.
Įsimintini rašybos atvejai: archaizmas, bet archajinis (-ė), archajiškumas; diferenciacija, bet diferencijavimas; ekslibrisas; fotodokumentai; genealogija, genealoginis; įvykių sūkurys; kompetentingas; kontroversija, kontroversiškas (-a); licencija; nuogąstavimai; nuosmukis; paplitimo mastas; pasekmės; plagiatas.
Išnašos. Išnašos ženklas (skaičius) tekste dedamas prieš skyrybos ženklą. Iškeltinėje citatoje išnašos ženklas dedamas po paskutinio skyrybos ženklo. Išnašos pateikiamos puslapio apačioje, jų numeracija ištisinė.
Kabutės. Lietuviškų kabučių grafinė raiška yra „ABC“ (apačioje devynetukai, viršuje – šešetukai). Lietuviškas kabutes galima surinkti klaviatūros kodu: atidaromosios kabutės – Alt + 0132, o uždaromosios kabutės – Alt + 0147.
Nelietuviški asmenvardžiai. Originalūs asmenvardžiai, išskyrus tam tikrus jų tipus, rišliame rašytiniame tekste ar žodžių junginyje yra gramatinami – jiems pridedamos lietuviškos reikiamo linksnio galūnės, pavyzdžiui: Fredrikas Ekengrenas tyrė; Otto Tischlerio manymu; Carlui Engeliui priskiriama. Pagrindinės taisyklės: 1) prie autentiškų vyriškosios giminės asmenvardžių formų, kurios baigiasi priebalsiu, pridedamos galūnės -as, -is, kartais -ius (pavyzdžiui: Christianas Tomsenas, Adalbertas Bezzenbergeris, Włodzimierzas Hołuboviczius); 2) kai nelietuviškas asmenvardis baigiasi netariama balse e arba netariama priebalse, prieš pridedamas galūnes rašytinas apostrofas (pavyzdžiui: Alfredas Götze’ė, Jeanas Baudrillard’as). Išsamias asmenvardžių gramatinimo rekomendacijas žr. http://www.vlkk.lt/aktualiausios-temos/svetimvardziai/gramatinimas.
Nelietuviški posakiai. Neadaptuoti kitų kalbų žodžiai arba žodžių junginiai tekste rašomi kursyvu, pvz.: a priori, artes liberales, tabula rasa, de visu, magnus opus.
Nuorodos. Nuorodos rašomos puslapio apačioje pagal bibliografinių nuorodų standartus LST ISO 690 ir LST ISO 690-2, pateikiant tik pagrindinius bibliografinio aprašo elementus (autorius, kūrinio pavadinimas, išleidimo vieta, data, cituojamas puslapis). Kartotinėse išnašose bibliografinis aprašas trumpinamas (autorius, kūrinio pradžia, puslapis).
Pavadinimai. Straipsnio pavadinimas rašomas mažosiomis raidėmis, paryškintu šriftu. Straipsnio dalių pavadinimai rašomi mažosiomis raidėmis. Straipsnyje minimi lietuviškų ir kitakalbių didesnės apimties tekstų, knygų pavadinimai rašomi kursyvu (pvz., Marijos Gimbutienės veikalas Baltai priešistoriniais laikais (1647)), o straipsnių, esė ir mažesnės apimties tekstų pavadinimai – su kabutėmis. Meno kūrinių, filmų ir pan. pavadinimai turi būti išversti į lietuvių k. ir taip pat pateikti kursyvu.
Skaičiai. Amžiai, dešimtmečiai ir metai visame straipsnyje rašomi vienodu stiliumi. Amžiai nurodomi romėniškais skaitmenimis ir santrumpa a., pavyzdžiui, XVIII a., XIX–XX a. Dešimtmečiai rašomi visais žodžiais ir netrumpinami, pvz., XX a. septintas–aštuntas dešimtmečiai. Metai nurodomi arabiškais skaitmenimis ir santrumpa m., pavyzdžiui, 1579 m., 2005–2010 m. Kai metai pateikiami skliausteliuose prie leidinių pavadinimų ar autorių pavardžių, santrumpa m. nerašoma, pvz., Lietuvos piliakalniai (1956), Jonas Puzinas (1905–1978). Metai prieš mūsų erą ar mūsų eros metai žymimi – m. pr. Kr., m. po Kr. Prie romėniškų skaitmenų galūnės nepridedamos, pvz., knygos V dalyje, o ne V-ojoje dalyje.
Tarpai. Tarpai paliekami tarp dviejų sutrumpinimų (pvz., t. y., t. t.), tarp vardo pirmos raidės ir pavardės (pvz., D. Kaunas), tarp dviejų inicialų (pvz., K. O. Mülleris). Prieš įteikiant straipsnį, autoriams rekomenduojama atlikti dvigubų tarpų paiešką su FIND komanda ir juos panaikinti.
Vardai. Rekomenduojama pirmą kartą minint autorių rašyti nesutrumpintą jo vardą, o toliau vartoti tik pavardę be vardo.
Vietovardžiai. Nelietuviški vietovardžiai pateikiami taip, kaip nurodyta „Pasaulio vietovardžių žodyne“, žr. http://pasaulio-vardai.vlkk.lt/.
Daugiau kalbos patarimų galite rasti http://www.vlkk.lt/konsultacijos.