Archeologijos paminklų kompleksas, kurį sudaro kelios atviros gyvenvietės, prekybos ir amatų gyvenvietė ir su ja susijęs pilkapynas-plokštinis kapinynas, taip pat du V ir XI a. plokštiniai kapinynai, yra Sembos pusiasalio šiaurinėje dalyje, 3 km nuo Zelenogradsko miesto centro, Mochovoje (buv. Wiskiauten) gyvenvietės šiaurinėje pusėje, Kaupo vietovėje. Nedideliame miške istoriniu pavadinimu ,,Kaup“, centre aukštumos, esančios per 11 m virš Baltijos jūros lygio, yra pilkapynas-plokštinis kapinynas. Šis istorinėje Prūsijoje žinomiausias archeologijos paminklas buvo surastas premjerleitenanto Wulffo 1865 m. rugpjūčio 3 d. Jis atkreipė dėmesį į suardytų kapų radinius rytinėje Kleine Kaup miško dalyje. Ilgamečiai pilkapyno Grosse Kaup ir plokštinio kapinyno Kleine Kaup tyrimai leido iškelti hipotezę, kad pilkapiuose buvo laidojami skandinavų kariai ir pirkliai, plokštiniuose kapuose – jų ainiai, asimiliuoti prūsų.
1930 m. pilkapyje (T. Ibsen mano – plokštiniame kape) K151b buvo aptiktas pirmasis vakarų baltų kilmės radinys. Griautinio kapo įkapės buvo šios: J.P.O tipo kalavijas su įspaudu ant geležtės, du juostiniai ietigaliai, bronzinė lankinė kuršiška segė, bronzinė pasaginė Carlsson FAC:S potipio segė, peilis. Kalavijo rankenos skersinis ir buoželė padengti sidabro plokštele, kurioje iškaltas ornamentas su supinto kryžiaus ir kitomis Ellinge stiliaus figūromis. Sprendžiant pagal įkapes, kapas priklauso vyrui, kariui. Kapo chronologija – IX a. antroji pusė–X a.
1937 m. O. Kleemannas ištyrė pilkapį K145, kuriame, be vyro griaučių, po storu akmenų grindiniu buvo aptikti dviejų arklių išlenktais ir sulaužytais kaklais griaučiai. Pagal pasaginės segės su užsuktais galais fragmentą pilkapis K145 datuojamas X–XI a. pradžia. Palaidotų arklių padėtis (guldyti ant pilvo palenkus kojas ir sulaužius kaklus) leidžia jų kapus skirti prūsiškajai laidojimo formai.
Taigi dar prieš Antrąjį pasaulinį karą jau buvo gauta duomenų apie Grosse Kaup pilkapyne laidotus vakarų baltų kultūrinės-etninės grupės žmones vikingų laikotarpio viduryje.
Nuo 2009 m. plokštinis kapinynas Kleine Kaup pradėtas tirti planingai. Šio kapinyno pietinėje dalyje buvo iškastos 4–6 perkasos, kurių bendras plotas 66,5 m2, surasti 22 griautiniai kapai. Visi kapai aptikti perdegusios žemės (Brand-schicht) sluoksnyje.
Pagrindinis Kleine Kaup kapinyno laidosenos elementas – dviejų aukštų palaidojimas su žmogaus degintinio kapo likučiais, atneštais iš kitur ir subertais į viršutinį aukštą, virš dviejų arklių griaučių. Šie laidosenos bruožai leidžia žmones, laidojusius savo mirusiuosius 2009–2010 m. ištirtame kapinyno plote, skirti vikingų laikotarpio vidurio ir pabaigos periodo prūsų archeologinei kultūrai. Tačiau ištirta Kleine Kaup kapinyno dalis turi ir kitokių nei prūsų klasikinių laidojimo paminklų bruožų:
1. Miškingos kalvos viršūnėje esantis plokštinis Kaupo kapinynas (ne mažesnio kaip 36 × 36 m dydžio) yra apsuptas pilkapių. Jau pačioje pilkapyno naudojimo pradžioje jo aukščiausioje vietoje buvo paliktas plotas plokštiniams kapams.
2. Žemės sluoksnį tirtoje kapinyno dalyje skiria du perdegusios žemės tarpusluoksniai. Jų kilmė – antropogeniška, tai būsimo kapinyno ploto kultinio valymo akcijos padariniai, atidengti 4 perkasoje.
3. Retais atvejais apatinių aukštų borteliai turi nestorą apdegusios žemės sluoksnelį. Tai apeigų su ugnimi laidotuvių metu pėdsakai. Tačiau tai negali būti W. Wróblewskio klaidingos teorijos apie ,,naują“ prūsų laidojimo formą Kleine Kaup kapinyne – Aschenplatz – patvirtinimas.
4. Stebina Kleine Kaup kapinyno kapų įkapių gausa ir įvairumas. Tarp jų yra įvairių geležinių įrankių (grąžtų, raižiklių, kaltų), gausu kaulinių antdėklų su unikaliu raižytu ornamentu (kapai K32, K39a), vokiškų monetų (kapai K39a, K49), aptiktas bronzinis ornamentuotas su lotyniškais įrašais diskas (kapas K44) ir kt.
5. Kiekviename kape ne tik dviejų arklių griaučių (tai nebūdinga prūsų laidosenai), bet ir retsykiais medžioklinio šuns skeleto buvimas.