Arklių kapai Semboje, Notangoje ir gretimose srityse Antikos ir Viduramžių simbolinės kultūros kontekste
Žemyninėje Europoje tradicija laidoti arklius (žirgus) turi gilias istorines šaknis, tačiau apie arklius, jų laidoseną Semboje, Notangoje ir gretimose srityse žinoma mažai. Amžininkai (Cezaris, Strabonas, Ibn Fadlanas, Petras Dusburgietis) liudijimų paliko nedaug. Dėl to pagrindinis informacijos šaltinis yra archeologinių tyrimų medžiaga. Tyrimų duomenys leidžia atkurti Baltijos regiono arklių kapų tipus, atsižvelgiant į etninę ir socialinę regiono istoriją. Arklių kapai, atsiradę II–IV m. e. amžiais, gali būti skirstomi į keturis pagrindinius tipus.
I tipas. Viso arklio kapas. Šis tipas labiausiai paplitęs minėtame regione. Kape būdavo laidojama vienas, rečiau du ir ypač retais atvejais trys arkliai. Arkliai daugiausia aptinkami po palaidotu žmogumi arba į vakarus nuo jo. Kamanų ir prievartinės mirties pėdsakų nebuvimas ant griaučių leidžia teigti, kad arkliai būdavo laidojami gyvi. Jie būdavo įspraudžiami į siaurą duobę, su palenktomis po pilvu kojomis ir atsukta atgal arba į šoną galva, ji kartais būdavo dedama į specialią nišą. Amžininkai (Vulfstanas, Petras Dusburgietis) aprašo panašų paprotį prūsų ir lietuvių žemėse, kai nuvarytą arklį įvarydavo į ankštą duobę ir palaidodavo gyvą. Palaidotų arklių amžius būna nuo 3,5 iki 10 ir daugiau metų, tačiau lytis paprastai viena, t. y. su mirusiuoju būdavo laidojami patinai – eržilai. Kartais prieš laidojant arkliui būdavo nuleidžiamas kraujas – tai liudija specialūs instrumentai, aptikti kai kuriuose arklių kapuose.
II tipas. Galvos arba galvos ir priekinių galūnių laidojimas atsiranda šiek tiek vėliau, apie V m. e. amžių. Arklio kūno dalys, kartais kartu su oda, rodo šių palaidojimų ritualinį pobūdį ir galimą arklio mėsos valgymą. Tiesa, amžininkų liudijimų apie laidoseną aptariamame regione nėra, tačiau Ibrahimas At-Tartušis ir kai kurie vikingų laikotarpio keliautojai mini panašią laidojimo tradiciją Danijoje ir Rusios pietuose.
III tipas. Kūno dalies palaidojimai, dažnai apdegę, žinomi daugiausia Lietuvos teritorijoje. Šiuo atveju auka būdavo sukapojama ir, tikriausiai, būdavo valgoma laidotuvių metu. Panaši laidojimo tradicija yra aprašyta Ibn Fadlano, dalyvavusio žymaus ruso laidotuvėse žemutiniame Pavolgyje.
IV tipas. Kapų be arklių kol kas aptikta tik Lietuvos teritorijoje. Arklį šiuo atveju simbolizuoja kamanos ir pjautuvas. Tokie kapai šiame regione atsiranda kartu su krikščionybės įvedimu.
Mes niekada tiksliai nesužinosime, kokią prasmę arklių kapams kiekvienu konkrečiu atveju teikė baltų genčių atstovai. Tačiau, remiantis anksčiau pateiktais duomenimis, galima spėti, kad I tipas yra palaidojimas aukos, kai arklys turėjo lydėti ar netgi nešti mirusįjį į pomirtinį pasaulį. II ir III tipai, kur laidotos tik arklių kūno dalys, yra ritualiniai aukojimai. Arkliai, kaip matyti, jau negalėjo nešti mirusiojo į pomirtinį pasaulį. IV tipas atsirado dėl draudimų priėmus krikščionybę. Draudimas laidoti arklius kartu su žmonėmis buvo ,,apeitas“, t. y. gyvulys pakeistas simboliniais elementais – kamanų dalimis ir pjautuvu.