Vadinamojo Gintaro kelio tyrimai Lenkijoje turi senas tradicijas. Šio kelio supratimas yra įsitvirtinęs lenkiškoje literatūroje (ne tik archeologinėje ir istorinėje), taip pat bendroje kultūroje. Kartais šis supratimas yra gerokai nutolęs nuo mokslo teiginių. Gintaro kelio Barbaricumo archeologijos tyrimai dar ilgai bus viena svarbiausių krypčių.
Be abejo, Gintaro kelio tyrinėjimams didžiulę įtaką padarė J. Wielowiejskis. Jo svarbių romėniškajam laikotarpiui veikalų serija turėjo įtakos naujausiems prekybos ryšių tarp Romos imperijos ir barbarų genčių tyrinėjimams. Čia galima paminėti ne tik jo publikacijas, skirtas betarpiškai keliui, bet ir darbus, nagrinėjančius atskiras romėniškojo importo rūšis, romanizacijos problemas. Po prof. J. Wielowiejskio darbų paskelbta kitų archeologų ir istorikų publikacijų, taikant jo metodiką.
Pirmiausia reikia sutelkti dėmesį į Gintaro kelio funkcionavimą Romos imperijos laikais ir pareikšti keletą pastabų dėl tolesnių tyrimų perspektyvos. 1980 m. išleistoje knygoje J. Wielowiejskis smulkiai aprašė savo Gintaro kelio viziją, kuri buvo susijusi su tiksliu šio kelio trasos nustatymu. Romos imperijos teritorijoje trasą buvo galima nustatyti lengvai, žinant kelių kryptis, nors ir netyrinėtas archeologiniais metodais, bet pagal architektūrinius elementus, matomus šiandieniniame landšafte. Dėl to Gintaro kelio atkarpa nuo Akvilėjos iki limeso, įskaitant ir jos atšakas, nekelia jokių abejonių.
Sunkiau kalbėti apie barbarų gyventas sritis į šiaurę nuo Dunojaus. Čia Gintaro kelio trasa turi būti fiksuojama remiantis kitais radiniais ar prielaidomis. Pirmiausia būtina paminėti nuodugnią gyvenviečių tinklo analizę. Ši, savo ruožtu, turi remtis romėniškojo importo daiktų paplitimu.
Tolią analizę ir padarė J. Wielowiejskis 1980 m. išleistame darbe. Ji buvo paremta ir ankstesnėmis romėniškų monetų paplitimo į šiaurę nuo Sudetų ir Karpatų studijomis. Apskritai teiginiai sutapo su ankstesnių tyrinėtojų (pvz., H. J. Eggerso) paskelbtais duomenimis. J. Wielowiejskis susigundė Gintaro trasos rekonstrukcija nuo Dunojaus limeso iki Baltijos, remdamasis įvairių archeologinių kultūrų pagrindinių gyvenviečių koncentracija, jose rastais romėniškojo importo daiktais, ypač stambiais, vadinamaisiais ,,pramoniniais“, ir brangiais.
Vėlyvesni tyrinėtojai daugiausia kartojo pagrindinius šio archeologo teiginius. Kai kurie jų atkreipė dėmesį į didelių upių, kaip komunikacijos arterijų, reikšmę. Tai yra teisinga, turint galvoje romėniškojo laikotarpio valčių radinius. Iš jų reikia paminėti bent dvi skaptuotas valtis iš Silezijos, galbūt buvusias keltų dalimi. Oderio ir Vyslos upių vaidmuo yra svarbus dėl to, kad jos teka iš pietų į šiaurę. Šių upių panaudojimas susisiekimui yra akivaizdus. Pačioje imperijoje vandens transportas vaidino svarbiausią vaidmenį komunikacijoje. Tai liudija ne tik rašytiniai ir ikonografiniai šaltiniai, bet ir archeologiniai radiniai. Vandens transportas buvo pigesnis už sausumos ir, be to, dažniausiai gerokai greitesnis.
Pastaruoju metu pareikšta ir kitokių nuomonių dėl Gintaro kelio funkcionavimo. Jų autoriai mano buvus būtent pagrindinę prekybinių ir kultūrinių mainų kryptį, mainų idėją ir t. t., bet ne realią trasą. Šie teiginiai remiami radinių, kurie rodytų komunikacijų tinklo infrastruktūrą limeso barbariškojoje pusėje, nebuvimu, nors ilgalaikiai mainai šiaurės–pietų kryptimi, nuo Italijos iki Baltijos, vyko.
Kaip šiandien turime žiūrėti į Gintaro kelią? Atrodo, pirmiausia jis turėtų būti suvokiamas kaip tolimų prekybos ryšių ,,koridorius“. Negalima visiškai atmesti ir J. Wielowiejskio koncepcijos. Su keliu tenka sieti prie Vyslos žiočių P. Urbańczyko surastas medinio kelio liekanas. Tai yra iš naujo atidengtas objektas, kuris buvo aptiktas XIX a. pabaigoje. Šiam keliui panaudota medžiaga – medis – skiriasi nuo medžiagų, naudotų keliams pačioje Imperijoje. Tačiau ir tokio kelio reikšmė susisiekimui yra akivaizdi. Iš kitos pusės, naujus romėnų infrastruktūros elementus, atidengiamus į šiaurę nuo Dunojaus, galima susieti su laikinu pačių romėnų buvimu Moravijoje ir Slovakijoje.
Kalbant apie Gintaro kelią, daugiau dėmesio reikėtų skirti chronologijai. Manyčiau, kad J. Wielowiejskis chronologijai paliko per mažai vietos, nors apie pačius importinius daiktus ir jų datavimą rašė labai tiksliai. Įvairiais laikotarpiais Gintaro kelias buvo nevienodai intensyviai naudojamas – vienoks buvo Imperijos ankstyvuoju laikotarpiu, kai gintaro poreikis buvo didžiausias, ir kitoks – tautų kraustymosi laikotarpiu, kai tolimus prekybos ryšius kontroliavo greičiausiai hunai.
Galima pateikti keletą pasiūlymų, kaip toliau reikėtų vykdyti Gintaro kelio tyrinėjimus. Pirmiausia reikėtų išplėsti gyvenviečių struktūros tyrimus. Nors J. Wielowiejskis šiam klausimui skyrė daug dėmesio, jis galėjo remtis kur kas menkesne duomenų baze, palyginti su ta, kurią turime dabar. Šiandien galima plačiau panaudoti ir tarpdalykinius tyrimus, taikant neinvazinius metodus (t. y. aerofotografiją, geologinį radarą, magnetometrą ir kt.). Šie metodai leidžia tiksliau nustatyti gyvenviečių ribas, jų grupes, pastebėti pakitimus topografijoje, hidrografijoje. Šie tyrimai gali padėti atrasti naujus objektus, susijusius su komunikacijos priemonių infrastruktūra (tiltai, prieplaukos ir t. t.).
Taip pat reikia toliau tyrinėti romėniškojo importo daiktus Barbaricume, juos kataloguoti. Yra naujų darbų iš romėniškosios numizmatikos srities. Be abejo, katalogavimo darbas lyg ir neturi pabaigos, tačiau nuolatinis duomenų bazės papildymas yra labai svarbus ir leidžia plačiau tyrinėti prekybos ryšius bei plačiau suprantamą romanizaciją.
Labai naudingi yra ir rašytinių šaltinių apie Barbaricumą tyrinėjimai. Čia turimas galvoje ne tik naujas požiūris (galbūt taip pat nauji šaltinių vertimai?) į gerai žinomus tekstus (Tacitas, Ptolemajas ir kt.), bet ir vertimai ir kritinis požiūris į iki šiol nežinomus rašytinius šaltinius. Ypatingą dėmesį reikėtų skirti turbūt anoniminiams dokumentams, dažnai aprašantiems įvairias barbarų gentis arba įvykius į šiaurę nuo romėnų limeso.