Baltijos jūros regiono romėniškojo laikotarpio tyrimuose svarbią vietą užima darbai apie Baltijos pakraščio ryšius su labiau į pietus esančiomis sritimis. Ligšiolinės publikacijos daugiausia analizavo šiuos ryšius dviem pagrindiniais aspektais.
Pirmasis – Baltijos jūros pakraščio ryšiai su pietumis Gintaro keliu. Suprantama, čia daugiausia nuopelnų turi Jerzy’s Wielowiejskis, daugelio vertingų darbų, kurių teiginiai dažniausiai yra aktualūs ir dabar, autorius. Tų darbų vertė pirmiausia yra ta, kad buvo aptartas mainų prekybos pobūdis tarp ,,šiaurinių tautų“ iš vienos pusės ir romėniškų, daugiausia Padunojės, provincijų bei Italijos iš kitos pusės. J. Wielowiejskio darbus papildė kitų autorių publikacijos.
Kita tyrimų kryptis apima plačiai žinomą Wielbarko kultūros žmonių migraciją, greičiausiai, tapačią gotų genčių kelionei. Mano nuomone, verta pažvelgti ir į kitus Baltijos jūros pakraščio ryšių su vidaus sritimis ypatumus.
Manau, kad pirmasis vertas dėmesio klausimas yra Wielbarko kultūros elementų buvimas viduriniame ir aukštutiniame Oderio paupyje. Pirmiausia galima nurodyti Wielbarko kultūros elementų dalyvavimą formuojantis vadinamajai Luboszycų kultūrai. Nors tai ne kartą minėta, reikia pabrėžti, kad ta įtaka matyti jau nuo šios kultūros pirmojo periodo.
Galima priminti, kad Didžiosios Lenkijos pietinėje dalyje taip pat yra žinoma archeologijos paminklų, kuriuose Wielbarko kultūros elementai gana ryškūs. Tiesa, jie sudaro tik vietinės Przeworsko kultūros elementų ,,priemaišą“, tačiau yra aiškiai matomi. Jie susiję su didžiausios ir intensyviausios Wielbarko kultūros ekspansijos laikotarpiu, daugiausia su romėniškojo laikotarpio B2/C1 periodu.
Taip pat reikia pažymėti, kad Wielbarko kultūros elementų aptinkama dar toliau į pietus. Przeworsko kultūrai skiriamame kape iš Dobra vietovės (Žemutinė Silezija), buvo aptikta apyrankė ir kriaušės pavidalo kabutis. Šie daiktai būdingi Wielbarko kultūrai. Dar toliau į pietus, Stary Zamek vietovėje atkastas nedidelis Przeworsko kultūros kapinynas, kuriame taip pat rastas kriaušės pavidalo kabutis. Jis aptiktas moters kape, pasižyminčiame kai kuriais išskirtiniais bruožais. Šis kapas buvo seniausias kapinyne, jame mirusiosios kūnas buvo nesudegintas (likusieji kapinyno kapai yra degintiniai) ir pradžioje padengtas nedideliu pilkapiu. Kapas buvo gana turtingas įkapių, nors, tikriausiai, tai nebuvo kunigaikštiškas kapas. Greičiausiai, tai buvo moters, atvykusios iš kurio nors Baltijos jūros regiono, kapas.
Wielbarko kultūros elementų taip pat galima aptikti plačiame Čekijos ir Moravijos slėnyje. Ten visur greta vietinių tipiškų Przeworsko kultūros elementų yra Wielbarko kultūros elementų. Atrodo, kad, panašiai kaip Lenkijos srityse, šie radiniai nėra susiję išimtinai su tolima prekyba, o jų chronologija – B2/C1 periodas, arba markomanų karų laikotarpis.
Reikia paminėti ir vėlyvesnę Baltijos pakraščio įtaką pietinėms sritims, chronologiškai susijusią su vėlyvuoju romėniškuoju ir ankstyvuoju tautų kraustymosi laikotarpiu. Tai inhumacijos papročio apraiškos Oderio aukštupio re-gione.
Be inhumacijos papročio naudojimo, reikėtų paminėti, kad įkapėse yra daiktų, artimų Baltijos jūros pakraščio dirbiniams. Greičiausiai, tai yra nepakankamai ištirtos kultūrinės ekspansijos iš šiaurės į pietus reiškinys, pastebimas jau nuo ankstyvojo romėniškojo laikotarpio pradžios, labiausiai pasireiškęs C2 periode, kai ir inhumacija vis plačiau naudojama didesniuose Barbaricumo plotuose.
Taigi buvo dvi pagrindinės pietinio Baltijos jūros pakraščio kultūrinių elementų pasirodymo vidaus srityse bangos. Pirmoji – Wielbarko kultūros elementų pasirodymas markomanų karų kontekste (B2 ir B2/C1 periodai), kurį tenka sieti su šios kultūros žmonių (gotų genčių?) ekspansija. Kita banga – atskirų nedegintų žmonių kapų su ,,šiaurinėmis įkapėmis“ atsiradimas C2 periode, kalbantis apie tiksliau nenustatytų žmonių grupių judėjimą.
Iš lenkų kalbos vertė Mykolas Michelbertas
Šis kūrinys yra platinamas pagal Kūrybinių bendrijų Priskyrimas 4.0 tarptautinę licenciją.