2008 m. pavasarį Kulautuvoje (Kauno r.) statybų metu kasant griovį buvo suardytas griautinis kapas. Šio kapo įkapes sudaro žalvarinė antkaklė šaukštiniu galu, šešios žalvarinės trikampio pjūvio apyrankės ir 12 romėniškų monetų. Džiugu, kad aptikti daiktai pateko į Lietuvos nacionalinį muziejų Vilniuje.
Šaukštinė antkaklė turi apskrito pjūvio lankelį, puoštą keturiais profiliuotais žiedais (1:1 pav.). Ant lankelio yra užkabinta grandelė su dviejų grandinėlių liekanomis. Ši antkaklė priklauso II šaukštinių antkaklių, kurios Lietuvos teritorijoje plačiausiai nešiotos C2–C3 periodais, grupei. Įdomu, kad Centrinėje Lietuvoje pavienės šaukštinės antkaklės turi ant lankelio užkabintas grandinėles, prie kurių kartais prikabinami lazdeliniai smeigtukai (Seredžius, Jurbarko r., kapas Nr. 47). Tokių antkaklių rasta vaikų kapuose.
Trikampio pjūvio apyrankės yra puoštos skersiniais bei išilginiais grioveliais, rantelių eilėmis (1:2–7 pav.). Dalis apyrankių yra aplaužytos, deformuotos. Visos šios apyrankės priklauso trikampio pjūvio apyrankių I grupei. Šios grupės apyrankės Lietuvos teritorijoje pasirodė C1a periodo pabaigoje, tačiau daugiausia naudotos C1b–C3 perioduose.
Minėti daiktai (antkaklė ir apyrankės) rodo, kad Kulautuvoje buvo suardytas vaiko (greičiausiai, mergaitės) kapas.
Įdomiausias kapo radinys – romėniškos monetos. Tai yra pirmasis romėniškų monetų radinys Centrinės Lietuvos kapinynuose.
Gaila, bet monetos iš Kulautuvos kapo yra blogai išlikusios, kai kurios jų stipriai korodavusios, neįskaitomos. Tiksliai datuotos yra 7 monetos. Tai Antonino Pijaus (138–161 m.) dupondijus (2:1 pav.), du Faustinos I (mirusi 141 m.) sestercijai, kaldinti po jos mirties (2:2–3 pav.), du Komodo (177–192 m.) sestercijai (2:4–5 pav.), Lucilos (mirusi 183 m.) sestercijus (2:6 pav.), Julijos Mamėjos (mirusi 235 m.) sestercijus (2:7 pav.). Kitos monetos – sestercijai sunkiai nustatomos. Dalį jų sąlyginai galima skirti Antoninų valdymo laikotarpiui (2:9–10 pav.).
Surasti papuošalai ir monetos leidžia kalbėti apie Kulautuvos vaiko kapo chronologiją. Vėlyviausia gerai išlikusi moneta yra Julijos Mamėjos, todėl realiausia kapo data yra C1b periodo pabaiga, t. y. III a. vidurys.
Kaip minėta, Kulautuvos kape surastos monetos yra pirmasis tokio pobūdžio radinys Centrinėje Lietuvoje, kai kartu rasta kitų romėniško importo daiktų (žalvarinis indas, sparninės ir A69 tipo segės, stiklo ir emalio karolių apvaros).
Iš viso Lietuvos teritorijoje yra žinoma 40 laidojimo paminklų, kuriuose rasta romėniškų monetų (3 pav.). Daugiausia paminklų su monetomis kapuose yra Vakarų Lietu voje – čia žinomi 27 kapinynai su monetomis kapuose. Nemuno žemupio teritorijoje žinomi 5 kapinynai, Žemaitijoje ir Šiaurės Lietuvoje – 5 pilkapynai, Užnemunėje – 2 laidojimo paminklai su romėniškomis monetomis ir 1 paminklas Centrinėje Lietuvoje (Kulautuva). Vakarų Lietuvoje dauguma kapų su romėniškomis monetomis yra palyginti siaurame pajūrio ruože, nutolusiame nuo jūros kranto iki 25–90 km. Šiek tiek toliau nuo jūros yra nutolę Nemuno žemupio kapinynai – iki 40–65 km. Matyt, paprotys dėti monetas į kapus šiame regione paplito dėl kultūrinių-prekybinių ryšių viena pagrindinių to meto komunikacijos arterijų – Nemuno upe. Šiuo keliu su importo daiktais paprotys dėti romėniškas monetas į kapus atkeliavo į Užnemunę ir Centrinę Lietuvą. Žemaitiją ir Šiaurės Lietuvą paprotys galėjo pasiekti palaikant ryšius Nemuno intakais – Dubysa, Nevėžiu. Kai kurie laidojimo paminklai pilkapynų teritorijoje nuo jūros yra nutolę apie 155 km (Vaitiekūnai, Radviliškio r.). Neatmestina galimybė, kad papročio dėti į kapus monetas paplitimui galėjo turėti įtakos ir gyventojų iš pajūrio migracija į kitus dab. Lietuvos regionus.
Monetos kapuose priklauso laikotarpiui nuo Nerono (54–68 m.) iki Treboniano Galo (251–253 m.). Antoninų monetos į kapus dėtos daugiausia 180–220 m., Severų monetos – 210–240 m. Absoliuti dauguma kapuose rastų romėniškų monetų yra sestercijai, retai pasitaiko dupondijų, antoninianų, asų.
Monetų kiekis atskiruose kapuose yra skirtingas. Daugumoje kapų aptikta nuo 1 iki 3 monetų, retesni kapai, kuriuose rasta nuo 4 iki 10 monetų. Yra kapų, kuriuose rasta 13 monetų (Vaitiekūnai, kapas Nr. 13), 21 moneta (Aukštkiemiai, Klaipėdos r., kapas Nr. 369), 26 monetos (Lazdininkai, Kretingos r., kapas Nr. 66). Prie kapų su dideliu monetų skaičiumi tenka skirti ir aptariamą Kulautuvos kapą.
Monetų padėtis kapuose mirusiojo atžvilgiu yra įvairi. Pavyzdžiui, Vakarų Lietuvoje absoliuti dauguma monetų aptinkamos mirusiojo galvūgalyje, tačiau yra kapų, kuriuose monetos aptinkamos krūtinės srityje arba prie šonų. Dviejuose kapuose romėniškos monetos aptiktos odiniame arba medžiaginiame (audekliniame) maišelyje.
Monetų radinius kapuose sunku interpretuoti. Dalis monetų mirusiųjų galvūgalyje yra įdėtos į beržo tošies dėžutes kartu su kitais daiktais – įkapėmis. Šiuo atveju monetas galima vertinti kaip mirusiojo turtą, dėtą į kapą ar karstą.
Turime atmesti versijas, kad romėniškos monetos į kapus buvo dėtos kaip amuletai arba kaip spalvotųjų metalų žaliava. Pavienes monetas kapuose reikėtų traktuoti kaip piniginius vienetus. Monetų piniginę funkciją liudytų ir tai, kad dalis jų rasta mirusiųjų juosmens srityje odiniuose arba medžiaginiuose maišeliuose (piniginėse?). P. K. Tacitas ,,Germanijoje“ rašė, kad romėnai išmokė germanus imti pinigus. II a.–III a. pirmoje pusėje, vykstant intensyviai prekybai su romėnais, matyt, ir baltai (vakarų baltai) išmoko imti pinigus ir jais naudotis.
Paprotys dėti romėniškas monetas į kapus vakarinių baltų gentyse buvo plačiai paplitęs. Monetų rasta prūsų genčių, Lietuvos, Vakarų Latvijos, Mozūrijos kapinynuose. Šis paprotys paplito dėl tiesioginės romėniškų Padunojės provincijų įtakos ir kalba apie romėnų įtaką baltų dvasinei kultūrai.