Birutė Marija Alseikaitė-Gimbutienė (angl. Marija Gimbutas), viena iškiliausių ir žinomiausių XX a. archeologių, archeomitologijos mokslo pradininkė, naujų teorijų kūrėja, savo moksliniuose tyrimuose daug dėmesio skyrė tautų kilmei, atsiradimui bei raidai.
Šiame straipsnyje analizuojama M. Gimbutienės suformuluota baltų kilmės teorija. Šios svarbios mokslinės problemos sprendimas apima du pagrindinius tyrimų etapus. Pirmas etapas – indoeuropiečių protėvynės, pavadintos Kurganų vardu, teorijos suformulavimas. Antrasis etapas, remiantis minėta teorija, baltų kilmės ir susidarymo teorijos suformulavimas. Baltų formavimosi procese, M. Gimbutienės nuomone, dalyvavo kelios skirtingos kultūrinės sistemos: indoeuropietiška kultūra ir substrato kultūros, t. y. suindoeuropietintos Vidurio Europos gyventojai. Indoeuropiečiai iš savo protėvynės, buvusios stepių zonoje į šiaurę nuo Juodosios ir Kaspijos jūrų, trimis bangomis tarp 4400/4200 ir 3000/2800 m. pr. Kr. atklydo į Europą ir ją suindoeuropietino. Vidurio Europoje susikūrė antrinė indoeuropiečių protėvynė, iš kurios indoeuropiečių kultūra plito į Baltijos regioną ir kitus Europos regionus. Pietrytiniam ir rytiniam Baltijos regionui bei aplinkinėms teritorijoms didžiausią įtaką padarė paskutinė, trečioji, ateivių banga, atklydusi apie 3000–2800 m. pr. Kr. Kelis šimtmečius vykus vietinių gyventojų ir atvykėlių asimiliacijai, apie 2500–2000 m. pr. Kr. teritorijoje tarp Vyslos upės vakaruose ir Volgos bei Okos upių rytuose susiformavo kelios prabaltų kultūrinės grupės: Rytų Pabaltijo virvelinė, Pamarių, Fatjanovo, Balanovo ir Dniepro. Tolesnių etnokultūrinių procesų metu, apie 2000 m. pr. Kr. susiformavo baltų etnosas, kuris II–I tūkstm. pr. Kr. ir I tūkstm. po Kr. pirmoje pusėje paplito milžiniškoje teritorijoje šiaurės rytinėje Europos dalyje.
Šis kūrinys yra platinamas pagal Kūrybinių bendrijų Priskyrimas 4.0 tarptautinę licenciją.