Tautų kraustymosi laikotarpio pabaigoje prūsų žemėse įvyko ryškus laidosenos pokytis. Nuo VII a. antrosios pusės didesnėje prūsų žemių dalyje trūksta archeologiškai atsekamų laidojimo vietų. Vėlyvesnių kapinynų (klasikine šio žodžio prasme) yra žinoma tik Sambijoje ir Elbliongo (Elbingo (Elbląg)) aukštumos rajone. Daugiausia tai yra kapinynai, kuriuose kapai - degintiniai, rečiau griautiniai, išimtiniais atvejais aptinkama biritualinių nekropolių. Būtent Sambijoje X amžiuje pasirodo ypatingos mirusiųjų laidojimo vietos, senesnėje vokiškoje archeologinėje literatūroje pavadintos Aschenplätze terminu. Šis straipsnis yra po ilgos pertaukos pirmas bandymas apžvelgti šiuos intriguojančius (ir šiek tiek užmirštus) prūsų ankstyvųjų viduramžių kapinynus.
Terminas Aschenplätze, pirmą kartą pavartotas O. Tischlerio (1878), niekada nebuvo tiksliau apibrėžtas. Žinome tik tiek, kad vokiečių archeologai jį vartojo vėlyviems pagoniškiems (Spätheidnische) bendriems degintiniams kapams įvardyti, kad išbarstytų mirusiųjų degintų kauliukų sluoksnis (Aschenschnitt) galėjo būti apie 30 cm storio ir užimti kelis šimtus kvadratinių metrų, kad šiame sluoksnyje tarp aptinkamų radinių daugiausia buvo ginklų (kalavijai, kirviai, ietigaliai) ir žirgo aprangos daiktų (žąslai, pentinai, balno kilpos), kad šie daiktai buvo be deginimo pėdsakų ir būdavo be tvarkos išmėtomi deginimo sluoksnyje ir kartais sudarydavo krūveles, kurias galima apibūdinti prancūzišku žodžiu depôt (Seefeldo atvejis). Taip pat žinome, kad šie neįprasti palaidojimai buvo bendri prūsų karių degintiniai kapai (chronologija nuo X-XI iki XIII amžiaus), labai dažnai įrengiami “normaliuose”, ilgą laiką naudojamuose kapinynuose.
Mes nežinome Aswchenplätze kilmės, nedaug žinome apie jų išvaizdą, chronologiją ir paplitimo ribas. Daugiausia informacijos galime rasti XIX a. pabaigos - XX a. pradžios vokiškose publikacijose, taip pat išlikusiuose archyvuose, kurie tapo prieinami tik prieš keletą metų. Tai nėra daug. Tačiau ši informacija, nors ir fragmentiška, daugeliu atvejų yra labai tiksli. Žinome, kaip galėjo atrodyti prūsiški Aschenplätze (Kleine Kaup prie Viskiautų / Mochovoje), žinome, kokios įkapės dėtos mirusiesiems (Schulsteiner Mühle / Volnoje), taip pat kad Aschenplätze galėjo būti jau naudojamuose kelis šimtmečius kapinynuose (Oberhof / Aukštkiemiai, Linkuhnen / Rževskoje, Elbing-Benkenstein / Elbląg-Żytno, Zohpen / Suvorovo) arba sudaryti atskirus kapinynus (Kröcken / Kreki, Statzen / Stacze, buvę Linkau ir Seefeld).
Taip pat manome, kad ateities studijose šie neįprasti vikingų laikotarpio prūsų kapinynai bus lyginami su kitais grupiniais kapais, žinomais iš prūsų žemių (vadinamieji Czarny Las tipo palaidojimai, įrengti naudojamose gyvenvietėse), taip pat su lietuviškais ir kuršiškais kapais bei su vakarų finougrų Tarand tipo kapais. Ateities tyrinėjimuose bus atsižvelgta į bendrą grupinių kapų idėją, atlikta detali palyginamoji įvairių vietų įkapių analizė, tarp jų papročio vertikaliai smeigti ietigalius į žemę, kuris žinomas iš kai kurių Aschenplätze (Statzen / Stacze) ir dalies Lietuvos kapinynų. Labai svarbi bus degintinių žmonių kaulų antropologinė analizė. Antropologiniai tyrinėjimai iš Szestna - Czamy Las rodo, kad viena iš ateities tyrinėjimų ir samprotavimų problemų gali būti kaukolės kaulų deginimo laipsnių analizė (mirusiojo dekapitacija prieš paguldant kūną ant laužo?).
Jau dabar nekyla abejonių, kad iki šiol sukaupta informacija apie grupinius degintinius Aschenplätze tipo kapus leidžia kitaip pažvelgti į viduramžių kronikininkų pateiktus duomenis apie žuvusius mūšiuose kuršių ir prūsų karius, kurie buvo kartu deginami ant laidotuvių laužo.
Čia paminėti tyrinėjimų duomenys yra tik įžanginio pobūdžio, pirmiausia dėl nepakankamos šaltinių bazės. Vis dėlto atrodo, kad šiame straipsnyje pateikti pastebėjimai tikriausiai leis ateityje išskirti kitus Aschenplätze tipo kapinynus, ir ištirti juos šiuolaikiniais archeologinių tyrinėjimų metodais.