Nekilnojamasis kultūros paveldas, įskaitant archeologines vietoves, prisideda prie kultūrinių, estetinių ar mokslo poreikių tenkinimo, be to, tai dar ir socialinis, ekonominis išteklius. Jis gerina šalies įvaizdį, pritraukia turistus, skatina regeneraciją, daro įtaką vietos bendruomenės veiklai. Konkrečios archeologinės vietovės klestėjimu suinteresuotų asmenų ratas labai platus: nuo savininkų, kurie įpareigoti išlaikyti ir tausoti savo turtą, iki valdžios institucijų, kurios atsakingos už valdymą, stebėseną ir kontrolę. Suinteresuotųjų grupių skirtingų poreikių suderinamumas – raktas į socialiai naudingą archeologinio paveldo vietovių plėtrą.
Latvijoje archeologinėms vietovėms taikoma valstybės apsauga, kuri apibrėžiama kultūros paminklo statusu. Toks statusas archeologinių objektų savininkams nustato daugybę administracinių ir kitų teisinių apribojimų bei uždeda finansinę naštą. Straipsnyje analizuojama Latvijos teisinė ir praktinė paminklosaugos tvarka, ji palyginama su kitų šalių paminklosaugine praktika. Derinant teisinį, socialinį ir ekonominį požiūrį, straipsnyje administraciniais ir teisiniais aspektais analizuojami paveldo nuosavybės, tinkamo jo valdymo klausimai, archeologinių vietovių savininkams suteikiama finansinė ir informacinė parama, jų tarpusavio bendradarbiavimas. Ieškoma atsakymo, ar dabartinėje situacijoje nekilnojamojo archeologinio objekto nuosavybė yra savininkui našta, ar galimybė.
Straipsnyje teigiama, kad, nors skirtingų rūšių archeologinės vietovės turi skirtingą ekonominį potencialą, net ir tos vietos, kurių ekonominis potencialas nedidelis, pavyzdžiui, senovės kapinynai, tinkamai prižiūrimos ir išplėtotos gali duoti pajamų. Straipsnyje pateikiama Latvijai būdingų archeologinių vietovių panaudojimo būdų įvairovė, parodoma, kaip archeologinės vietovės gali būti panaudojamos ne tik kaip domėjimosi objektai, bet būti ir atitinkamų įvykių fonas, informacijos ir (ar) kūrybinio įkvėpimo šaltinis.