Nuo XIX a. gyvūnų liekanos Estijoje tapo svarbia archeologinės medžiagos dalimi. XX a. susidomėjimas faunos istorija ir jos tyrimais labai įvairavo ir stabilumo įgavo paskutiniame to amžiaus dešimtmetyje. Tame dešimtmetyje zooarcheologiniai tyrimai Estijoje labai suaktyvėjo, jie imti plėtoti įvairiomis kryptimis. Pastaraisiais dešimtmečiais kartu su klasikine zooarcheologija daugėja įvairių tarpdalykinių, ypač DNR ir stabiliųjų izotopų, tyrimų. Tačiau, nors vis geriau suprantama faunos liekanų svarba archeologiniuose ir istoriniuose tyrimuose, lauko tyrimų metu gyvūnų kaulai dar ne visada renkami, kyla jų fiksavimo ir dokumentavimo problemų. Be to, atsiranda naujų iššūkių. Pastaruoju metu itin padidėjo gyvūnų kaulų poreikis, jie naudojami įvairiuose moksliniuose tyrimuose, kurie dažnai yra destruktyvūs. Todėl būtina atsakingai ir etiškai naudoti osteologinę kolekciją, o tam reikia tinkamai ją tvarkyti ir valdyti.
Estijoje yra du zooarcheologijos tyrimų centrai, kuriuose kaupiamos ir tvarkomos tyrimų kolekcijos, – Talino universitetas ir Tartu universitetas. Taline saugoma daugiausia šiaurinėje šalies dalyje rasta zooarcheologinė medžiaga, čia sukaupta ir didelė palyginamoji žuvų kolekcija. Tartu universitete saugomos daugiausia pietinėje šalies dalyje surinktos faunos liekanos, taip pat čia plečiama palyginamoji žinduolių ir paukščių skeletų kolekcija. Siekiant pagerinti osteologinės medžiagos rinkimą, saugojimą ir administravimą bei padidinti saugyklų plotą, 2019 m. buvo įkurta ir nauja, centrinė osteologinės kolekcijos saugykla, kurioje saugomi žmonių palaikai ir gyvūnų kaulai. Tuo pat metu yra kuriama ir nauja osteologinės medžiagos duomenų bazė.
Šioje publikacijoje supažindinsime su Estijos zooarcheologinės medžiagos kolekcija ir pastaruoju metu vykdomais tyrimais. Taip bandysime praplėsti ir supratimą apie zooarcheologinės medžiagos potencialą bei svarbą Baltijos regione.