Pastarajame dešimtmetyje reikšmingiausios archeologų interpretacijos buvo atliekamos pasitelkiant mokslinius metodus, tarp kurių buvo ir osteoarcheologija. Archeologinėse vietovėse rastų gyvūnų ir žmonių liekanų identifikacija, analizė ir interpretacija buvo plėtojamos įvairiausiomis kryptimis, kurios iliustravo kasdienybę daugybe skirtingų aspektų, apie kuriuos gali papasakoti tiktai gyvūnų ir žmonių kaulai. Šioje publikacijoje, pasitelkus Švedijos pavyzdį, bus apžvelgiama, kaip nuo 1960 m. plėtojosi osteoarcheologiniai tyrimai. Skirtumai tarp gyvūnų ir žmonių osteoarcheologijos istorijos, turinio ir krypčių jau yra aptarti, buvo išskirti ir kai kurie diskusiniai klausimai bei nesutarimai, susiję su tuo, kaip gaunamus rezultatus naudoja archeologų bendruomenė.
Osteoarcheologijoje, kaip ir archeologijoje, gausėja analitinių metodų, todėl galima sužinoti daugiau, negu taikant vien tradicinius morfometrinius kaulų tyrimų metodus. Tokios tendencijos išliks ir ateityje, o moksliniai metodai toliau prisidės prie vertingų praeities bendruomenių gyvenimo įžvalgų. Atskiros šio straipsnio skiltys yra skirtos archeozoologinių tyrimų pavyzdžiu parodyti, kaip, naudojantis įvairiausiais būdais – publikacijomis, mokymais, konferencijomis, galima skleisti osteoarcheologinių tyrimų rezultatus Baltijos regione.