XX a. pabaigoje susiformavusi ekonominė archeologija apibrėžiama kaip archeologijos mokslo sritis, nagrinėjanti santykį tarp bendruomenių ir jas supančių gamtinių ar kultūrinių išteklių, aprėpianti produktų gamybos, paskirstymo, vartojimo bei socialinės diferenciacijos temas. Pasitelkus ekonomikos ir archeologijos mokslų teoriją ir taikomus metodus yra siekiama atkurti bendruomenių ekonomines strategijas ir modelius jų gyventoje gamtinėje ir kultūrinėje aplinkose, nagrinėjant tiek nesėslias, tiek dideles sudėtingos socialinės sąrangos bendruomenes. Šiuo straipsniu siekiama pristatyti ekonominės archeologijos tyrimų objektą, tikslus ir gaires bei galimybes atsakyti į teorijos keliamus klausimus. Straipsnyje taip pat apžvelgiami pagrindiniai ekonominės archeologijos formavimosi etapai, atsižvelgiant į tam tikrais laikotarpiais mokslininkų nagrinėjamą problematiką, ir pateikiamos šios archeologijos mokslo srities rizikos ir rekomendacijos.