Vaistiniai buteliukai (1919–1939 m.), rasti Užupio g. 15A, Vilniuje, jų turinio tyrimų rezultatai bei interpretacija

5 pav. Užupio g. 15A atliktų detaliųjų archeologinių tyrimų planas ir kvadratų sistema

Fig. 5. Plan and quadrant system of the detailed archaeological investigations carried out at Užupio g. 15A.

Vykdant detaliuosius archeologinius tyrimus ploto PR dalyje, HAbs 106,42 m gylyje nuo žemės paviršiaus išryškėjo 2,2 × 3,5 m dydžio netaisyklingos duobės kontūras. Preparuojant tą duobę nustatyta, kad šioje vietoje buvo bent penkios skirtingos ūkinės duobės. Jas ištyrus surinkta buitinės keramikos fragmentų, gyvulių kaulų, vienas S formos čerpės fragmentas (XVII a. antra pusė–XVIII a.) ir sidabrinis, 1632 m. kaldintas taleris, vienas žmogaus kaulas (blauzdikaulis). Grunto mėginiai (~ 40 l) buvo perduoti archeobotaniniams tyrimams. Šiame mėginyje iš viso aptiktos 143 augalų makroliekanos, 8 iš jų buvo kultūrinių augalų. Remiantis surinktais radiniais galima teigti, kad šioje vietoje apytiksliai XVII a. pabaigoje–XVIII a. viduryje buvo nuolatos užkasamos buitinės atliekos.

Taip pat nustatyta, kad tirto ploto ŠR kampe yra nuo 1,6 iki 2,9 m storio judintas gruntas, o jame kelios žmonių kaulų sankaupos iš anksčiau čia galėjusių būti kapinių. Jos sumestos XIX a. viduryje–XX a. antroje pusėje vykdant įvairius, kartu ir mechanizuotus, žemės judinimo darbus. Tyrimų metu surasti XVII–XX a. radiniai į sluoksnį daugiausia pateko atsitiktinai.

Taigi archeologiniai tyrimai parodė, kad šiame sklype nuo XVII a. pabaigos iki XX a. buvo vykdoma gana intensyvi ūkinė veikla. Iki XVII a. pabaigos–XVIII a. čia buvo daugiau buitinių atliekų užkasimo vieta, o XX a. žemės judinamos dažniau dėl įvairių čia vykusių statybų ir keičiant vietos reljefą.

Tačiau įdomiausi ir labiausiai intriguojantys radiniai buvo 69 sveiki ir 4 fragmentiškai išlikę stikliniai buteliai ar kitos talpyklos (6 pav.). Nors dalis butelių buvo nedidelės vazos, kvepalų (?) ar alkoholio tara, tarp jų aptikta ir nemažai buteliukų, kurie galėjo būti farmacinės paskirties. Tai skaidrios, žalsvos arba skaidriai melsvos spalvos cilindriniai arba daugiabriauniai buteliukai, stiklainiukai, kurių dalis turėjo snapelius (7 pav.). Kai kurie jų buvo su Lenkijos, Prancūzijos ir Vokietijos vaistinių preparatų gamintojus nurodančiais reljefiniais užrašais:

W. KONDRACKI ŁODZ, HUTA VITRUM; A. BUKOWSKI/LABORATORIUM CHEMICZNE/WARSZAWA; SIROP FAMEL; KARLSBADER/SPRUDELSALZ; Łenłrala Sprirytusowa.

6 pav. Tyrimų metu aptiktų butelių ir indų įvairovė. A. Žvirblio nuotrauka.

Fig. 6. The variety of bottles and utensils found during the research. Photo by A. Žvirblys.

7 pav. Cilindriniai buteliukai Nr. 56, 70, 71 su snapeliais. A. Žvirblio nuot­rauka

Fig. 7. Cylindrical bottles nos. 56, 70, 71 with spouts. Photo by A. Žvirblys.

Taip pat buvo keletas tik fragmentiškai išlikusių įrašų, kurių nepavyko identifikuoti (12, 14–15 pav.).

Archeologinių tyrimų metu iš viso surinkta ir dokumentuota 200 vnt. XVII a. pirmos pusės–XX a. pirmos pusės radinių, kurie perduoti saugoti Lietuvos nacionaliniam muziejui.

Cheminiai buteliukų turinio tyrimai

Tarp radinių buvo trys buteliukai (Nr. 61, Nr. 62 ir Nr. 63) su viduje išlikusiu turiniu (8 pav.). Siekiant identifikuoti buteliukuose buvusias vaistines medžiagas, buvo atlikta išlikusių medžiagų cheminė analizė.

8 pav. Vaistiniai buteliukai su išlikusiu turiniu. V. Vičkačkaitės nuotrauka

Fig. 8. Medicine vials with preserved contents. Photo by V. Vičkačkaitė.

Buteliuko Nr. 62 turinio tyrimas

Buteliuke Nr. 62 buvo du skysčio sluoksniai. Kiekvienas sluoksnis buvo tirtas atskirai. Ištyrus viršutinio ir apa­tinio sluoksnių tirpimą įvairiuose tirpikliuose nustatyta, kad pagrindinės abiejų skysčio sluoksnių medžiagos hidrofobinės. Atlikta heksane ištirpinto skysčio dujų chromatografinė-masių spektrometrinė analizė skenavimo režimu (m/z 45–600) dujų chromatografu „Clarus 580“ su masių spektrometriniu detektoriumi „Clarus 560S“ („PerkinElmer“) naudojant chromatografinę kolonėlę „Elite-5MS“ (30 m × 0,25 mm, 0,25 µm sluoksnio storis). Analizė parodė, kad tiek viršutinio (9 pav., A), tiek apatinio (9 pav., B) tirpalų chromatogramos panašios, abiejose matyti po dvi dideles smailes (sulaikymo trùkmės 8,1 min. ir 8,6 min.) ir po „kalną“ neperskiriamų smailių. Dvi gerai perskiriamas smailes atitinkančios medžiagos buvo identifikuotos palyginus jų masių spektrus su NIST (angl. National Institute of Standards and Technology, NIST) bibliotekos spektrais. Abiejose chromatogramose medžiaga, kurios sulaikymo trukmė 8,1 min., identifikuota kaip kamparas, o medžiaga, kurios sulaikymo trukmė 8,6 min., identifikuota kaip mentolis.

9 pav. Buteliuko Nr. 62 viršutinio (A) ir apatinio (B) tirpalo, praskiesto heksanu, chromatogramos, gautos dujų chromatografu su masių spektrometriniu detektoriumi. Chromatografinė kolonėlė „Elite-5MS“, kolonėlės temperatūrinis režimas: nuo 40 °C iki 250 °C keliama 10 °C/min greičiu ir laikoma 5 min. Nešančiųjų dujų (helio) greitis 1,92 ml/min.

Toliau bandyta identifikuoti tirpiklį, kuriame kamparas ir mentolis ištirpinti. Literatūros apžvalga parodė, kad gydymo tikslais buvo ir tebėra naudojami kamparo ir mentolio tirpalai spirite, įvairiuose aliejuose, vazeline, terpentine. Iš 9 pav. pateiktų chromatogramų matyti, kad tirpiklis – sudėtingas daugiakomponentis mišinys. Tikėtina, kad tai arba aliejus, arba terpentinas, arba vazelinas. Šios versijos buvo tikrinamos dujų chromatografijos metodu.

Aliejų pagrindinė sudedamoji dalis yra trigliceridai (riebalų rūgščių ir glicerolio esteriai). Tai nelakūs junginiai, todėl prieš dujų chromatografinę analizę buvo atlikta buteliuke esančio tikėtino aliejaus hidrolizė ir derivatizacija boro trifluoridu, siekiant paversti hidrolizės metu susidariusias riebalų rūgštis lakesniais produktais. Atlikus derivatizuoto produkto dujų chromatografinę analizę, chromatogramoje neaptikta riebalų rūgščių derivatizacijos produktų smailių. Tai rodo, kad tirpiklis nėra aliejus.

Terpentino chromatograma labai skyrėsi nuo tiriamųjų tirpalų chromatogramų. Taigi kamparo ir mentolio tirpiklis nėra ir terpentinas.

Vazelinas – tai mineralinės alyvos ir didelės molekulinės masės sočiųjų angliavandenilių mišinys. Vazelino konsistencija priklauso nuo jį sudarančių sočiųjų angliavandenilių frakcijos. Kuo didesnė į vazelino sudėtį įeinančių sočiųjų angliavandenilių molekulinė masė, tuo vazelinas tirštesnis. Vaistinėje pirkto heksane ištirpinto skysto vazelino chromatograma, gauta dujų chromatografu „Clarus 580“ su liepsnos jonizaciniu detektoriumi, buvo palyginta su tomis pačiomis sąlygomis gautomis viršutinio ir apatinio tirpalo sluoksnių chromatogramomis. Visose chromatogramose „kalno“ profilis buvo panašus, bet tiriamų tirpalų chromatogramose „kalno“ sulaikymo trukmė mažesnė. Tikėtina, kad vaiste kaip kamparo ir mentolio tirpiklis buvo naudotas vazelinas, sudarytas iš mažesnės molekulinės masės sočiųjų angliavandenilių.

Analizės rezultatai leidžia daryti išvadą, kad buteliuke Nr. 62 yra kamparo ir mentolio tirpalas skystame vazeline.

Buteliuko Nr. 63 turinio tyrimas

Buteliuke Nr. 63 yra skysčio ir tamsios kietos medžiagos. Buteliuko kamštelyje matyti įtvirtinto strypelio liekanos, todėl galima daryti prielaidą, kad buteliuke buvo ant kūno tepamas tirpalas. Buvo atlikta skysčio ir kietos medžiagos analizė.

Skysčio tyrimas

Skysčio spalva šviesiai rožinė. Atlikus skysčio dujų chromatografinę analizę dujų chromatografu „Clarus 580“ su liepsnos jonizaciniu detektoriumi, chromatogramoje nematyti didelės tirpiklio smailės. Tai rodo, kad skystis nėra organinis tirpiklis, į kurį jautriai reaguotų universalus liepsnos jonizacinis detektorius. Tikėtina, kad tirpiklis – vanduo. Norint tuo įsitikinti, palyginimui gauta vandens chromatograma. Abi chromatogramos labai panašios, tai patvirtina prielaidą, kad buteliuke yra vandeninis tirpalas. Be to, tirpalo chromatogramoje nėra smailių, galinčių atitikti junginį, nudažiusį tirpalą rožine spalva. Tai leidžia daryti prielaidą, kad tirpalą nudažiusi medžiaga yra nelaki.

Literatūros apžvalga parodė, kad nuo XIX a. kovai su bakterijomis, grybeliais ir parazitais naudojamas metilo violetinio (dar vadinamo kristaliniu violetiniu, gencijono violetiniu) vandeninis tirpalas, tepamas ant odos ar gleivinės (Maley, Arbiser, 2013). Kitas tikėtinas variantas – oksiduojančiomis ir dezinfekuojančiomis savybėmis pasižymintis kalio permanganatas, kurio vandeniniai tirpalai ir dabar naudojami žaizdoms ir opoms valyti ir dezinfekuoti, taip pat kaip papildoma priemonė vėjaraupiams, kandidozei ir kitoms odos žaizdoms gydyti. Abi šios medžiagos tirpios vandenyje, tačiau tikėtina, kad metams bėgant aktyvioji medžiaga galėjo pakisti ir iškristi nuosėdomis. Tolesnių tyrimų tikslas buvo išsiaiškinti, ar buteliuko Nr. 63 turinio veiklioji medžiaga nebuvo kuri nors iš šių medžiagų.

Buvo atlikta tirpalo spektrofotometrinė analizė spektrofotometru „Specord 200Plus“ (Analytik Jena). Palyginus tirpalo absorbcijos spektrą su metilo violetinio ir kalio permanganato vandeninių tirpalų absorbcijos spektrais matėsi, kad tiriamojo tirpalo ir metilo violetinio vandeninio tirpalo absorbcijos maksimumai artimi, spektrai panašūs. Antra vertus, nors tirpalas neskiestas, jo spalvos intensyvumas menkas. Tai rodo, kad tirpale yra labai nedidelis kiekis tikėtino metilo violetinio.

Kietos medžiagos tyrimas

Pirmiausia buvo atlikta kietos medžiagos gravimetrinė analizė. Tam į iki pastovios masės iškaitintą tiglį atsverta 0,3521 g kietos medžiagos ir kaitinta 700 oC temperatūroje 60 min. Po kaitinimo liekanos masė buvo 0,0105 g, taigi sudegė 97 % medžiagos. Šis tyrimas parodė, kad tiriamoji medžiaga yra organinė, negali būti kalio permanganatas. Liekana (rusvos nuosėdos) buvo ištirpinta druskos rūgšties tirpale. Atominės absorbcinės spektrinės analizės metodu naudojant atominį absorbcinį spektrometrą su liepsnos atomizacija „Hitachi 170-50A“ nustatyta, kad pagrindinė druskos rūgšties tirpale ištirpusi medžiaga yra geležis. Tikėtina, kad geležis yra iš buteliuke buvusio strypelio. Kietoje medžiagoje nebuvo aptikta mangano, tai dar kartą patvirtino, kad vaistinė medžiaga negalėjo būti kalio permanganatas.

Paskui buvo tikrinama, ar tiriamoji medžiaga yra metilo violetinis. Metilo violetinis gerai tirpsta vandenyje, tačiau buteliuke esanti kieta medžiaga netirpo ne tik vandenyje, bet ir išbandytuose organiniuose tirpikliuose. Kai kuriuose tirpikliuose (metanolyje ir dimetilsulfokside) medžiaga šiek tiek aptirpo, tirpalai nusidažė rožine spalva.

Skysčių chromatografu „Agilent 1290 Infinity II LC“ su diodų matricos detektoriumi naudojant kolonėlę „Poroshell 120 EC-C18“ (3,0 × 150 mm, 2,7 µm, „Agilent“) buvo atlikta kietos medžiagos tirpalo metanolyje bei metilo violetinio tirpalo metanolyje skysčių chromatografinė analizė. Tiriamosios medžiagos tirpalo chromatogramoje gautos dvi pagrindinės smailės, bet kiekvienos jų sulaikymo trukmė mažesnė negu metilo violetinio smailės sulaikymo trukmė. Antra vertus, tiriamosios medžiagos smailes atitinkančių junginių ir metilo violetinio absorbcijos spektrai labai panašūs. Tai leidžia daryti prielaidą, kad ištirpusi metanolyje kietos medžiagos dalis yra metilo violetinio skilimo produktų mišinys. Didžioji kietos medžiagos dalis neištirpo.

Automatiniu junginių elementinės sudėties analizatoriumi „Flash 2000 series CHNS-O“ („Thermo Fischer Scientific“) buvo atlikta kietos medžiagos elementinė analizė ir nustatyta, kad medžiagą sudaro 1,9 % azoto, 22,5 % anglies ir 3,2 % vandenilio. Azoto buvimas mėginyje patvirtina prielaidą, kad tiriamoji medžiaga gali būti metilo violetinis.

Tiesa, tirtoje medžiagoje anglies ir azoto santykis yra 40,8:3, o metilo violetiniame 10B (dar vadinamame kristaliniu violetiniu) tas santykis yra 25:3. Didesnis anglies kiekis tiriamojoje medžiagoje galėjo atsirasti todėl, kad buteliuko kietąją medžiagą sudarė ir suirusi kempinėlė, skirta vaistui tepti.

Siekiant dar tiksliau identifikuoti buteliuko Nr. 63 turinį, spektrometru „Bruker Alpha FTIR“ buvo atlikta Furjė transformacijos infraraudonųjų spindulių (FTIR) spektroskopinė analizė. FTIR spektroskopija yra vienas iš analizės metodų, leidžiančių pagal funkcines grupes identifikuoti junginius. Kietosios buteliuko medžiagos FTIR spektras pateiktas 10 pav.

10 pav. Buteliuko Nr. 63 kietosios medžiagos infraraudonasis spektras

Fig. 10. Infrared spectrum of the solid in vial no. 63.

Kelios absorbcijos juostos 900–600 cm-1 bangos skaičių srityje rodo esant aromatinį žiedą. Paradvipakaičio benzeno buvimą patvirtina ir absorbcijos juostos ties 1032 cm-1 ir 1584 cm−1 (Cheriaa ir kt., 2012). Absorbcijos juosta ties 1236 cm-1 ir 1167 cm-1 rodo esant C-N ryšį (Al-Kadhemy, Abaas, Fakher, 2013, p. 11–17). Tretiniam aminui priskiriamos mažo intensyvumo absorbcijos juostos 2300–2400 cm-1 srityje (Cheriaa ir kt., 2012). Aromatinio tretinio amino buvimą rodo absorbcijos juosta ties 1377 cm-1 (Cheriaa ir kt., 2012). Tačiau tiriamojo junginio FTIR spektre matyti ir keletas intensyvių absorbcijos juostų, nebūdingų metilo violetiniam. Jos greičiausiai galėtų būti priskiriamos metilo violetinio skilimo produktams. Adsorbcijos juosta ties 1236 cm-1 būdinga aromatiniams eteriams, aromatiniams alkoholiams, benzoatams, ketonams, adsorbcijos juosta ties 1711 cm-1 būdinga aldehidams ir ketonams (Mickevičius, 1998).

Tyrimų rezultatai leidžia daryti prielaidą, kad buteliuke Nr. 63 buvo metilo violetinio vandeninis tirpalas. Laikui bėgant metilo violetinis iš dalies suskilo į mažesnės molekulinės masės junginius ir iš dalies polimerizavosi, sudarydamas netirpius vandenyje ir daugelyje organinių tirpiklių junginius.

Buteliuko Nr. 61 turinio tyrimas

Buteliuko Nr. 61 forma identiška buteliuko Nr. 63 formai, abu buteliukai pagaminti iš melsvo stiklo, buteliuke Nr. 61, kaip ir buteliuke Nr. 63, aptikta tamsių nuosėdų. Be to, buteliuke Nr. 61 išlikęs strypelis su kempinėle, o buteliuko Nr. 63 kamštelyje matyti strypelio liekanos. Tai leidžia daryti prielaidą, kad buteliuke Nr. 61 buvo ta pati vaistinė medžiaga kaip ir buteliuke Nr. 63.

Buteliuke Nr. 61 rastos nuosėdos iš dalies tirpios dimetilsulfokside. Palyginus šio tirpalo ir buteliuko Nr. 63 nuosėdų tirpalo dimetilsulfokside absorbcijos spektrus (11 pav.) matyti, kad abiejų tirpalų absorbcijos spektrų maksimumai sutampa.

11 pav. Buteliuko Nr. 61 ir buteliuko Nr. 63 kietos medžiagos tirpalų dimetilsulfokside absorbcijos spektrai

Fig. 11. Absorption spectra of the solutions of the solids of vial no. 61 and vial no. 63 in dimethyl sulfoxide.

Papildomai buvo atlikta strypelio atominė absorbcinė spektrinė analizė. Ji parodė, kad pagrindinė strypelio sudedamoji dalis yra geležis (95 %).

Taigi galima padaryti išvadą, kad anksčiau buteliuke Nr. 61 buvo ta pati vaistinė medžiaga kaip ir buteliuke Nr. 63, tikėtina, metilo violetinio vandeninis tirpalas. Vaistinei medžiagai tepti buvo naudojamas į kamštelį įtvirtintas plieninis strypelis su kempinėle.

Istoriniai tyrimai

Šio tyrimo metu atrasti vaistiniai buteliukai reprezentuoja lenkiškąjį Vilniaus laikotarpį nuo 1919 iki 1939 m. Šiuo laikotarpiu Vilnius ir Vilniaus kraštas, vadintas Vilniaus vaivadija, buvo Antrosios Lenkijos Respublikos sudedamoji dalis. Apie šiame regione gyvavusias vaistines ir jų veiklą žinome nedaug, dažniausiai tik apie lokaciją ir jose dirbusius vaistininkus (Kaikaris, Gudienė, 1995; Butrimaitė, 2019; Stonkutė-Žukienė, 2005, p. 38–39). Užupio vaistinė, kuriai, manoma, priklausė šių archeologinių kasinėjimų metu rasti vaistiniai buteliukai, buvo įkurta XIX a. pabaigoje ir gyvavo iki pat 2014 m. Vaistinė buvo įsikūrusi Užupio g. 20 – vos už keliasdešimt metrų nuo vietos, kurioje buvo atlikti kasinėjimai. Tarpukariu ją vienas po kito valdė vaistininkai Velentas, Siekieržinskis, Sarolis, Petkevičius ir Januškevičius (Butrimaitė, 2019). Apie jų biografiją, minėtos vaistinės veiklą ir asortimentą žinome dar mažiau. Vienintelis mums iki šiol žinomas šaltinis yra 2020 m. Indrės Mickutės atliktas tyrimas, aprašantis archeologinių tyrimų metu Polocko ir Užupio gatvėse rastus vaistinius buteliukus, kuris tik iš dalies atspindi XIX–XX a. vaistinės asortimentą (Mickutė, 2020).

Lenkijos, įskaitant ir jai priklausiusią Vilniaus vaivadiją, kaip ir viso pasaulio farmacija XIX–XX a. sandūroje patyrė didžiulį perversmą. Vaistų gamybą vaistinėse pakeitė farmacijos pramonė, gebanti pagaminti tokius naujos formos sudėtinių vaistinių preparatų kiekius, kad galėtų pakankamai aprūpinti visų šalių vaistines. Vaistinės ir vaistininkai, iki XX a. buvę pagrindiniai vaistų kūrėjai ir gamintojai, po truputį užleido savo pozicijas pramoninėms chemijos ir farmacijos bendrovėms. Tarpukario Lenkijoje vaistines ir vaistų krautuves vaistais ir kitomis prekėmis aprūpindavo chemijos ir farmacijos laboratorijos, kurių kai kurios buvo įkurtos pačiose vaistinėse, mineralinio vandens gamintojai, kosmetikos, tvarsliavos ir kitų medicinos priemonių gamyklos. Didžioji jų dalis buvo susikoncentravusios centrinėje Lenkijos dalyje – Varšuvoje ir Lodzėje. Rytiniame pakraštyje, kuriam priklausė ir Vilniaus vaivadija, 1939 m. veikė vos 28 vaistus gaminančios įmonės, o visoje šalyje jų buvo beveik 500 (Giermaziak, 2010). Kaip teigta po 1923 m. Vilniuje vykusios Lenkijos farmacijos parodos, šios šalies farmacijos bendrovės gamino įvairiausių formų ir sudėčių preparatus, stengdamosi kiek įmanoma atsiriboti nuo vaistų importo iš užsienio šalių (Dziennik Wilenski, 1923). Tačiau kai kurie šio tyrimo metu rasti vaistinės buteliukai rodo, kad Vilniaus vaistinėse buvo prieinami tiek pačių lenkų gamintojų, tiek užsienio šalyse pagaminti vaistai.

Ant vieno iš radinių pažymėta, kad vaistas buvo pagamintas Alfonso Bukowskio chemijos ir farmacijos laboratorijoje (Laboratorium Chemiczno Farmaceutyczne Mag. A. Bukowski) (12 pav.). Šios laboratorijos pradininkė buvo 1898 m. Varšuvoje A. Bukowskio įkurtos vaistinės laboratorija. Maždaug po 20 metų nuo įkūrimo vaistinės laboratorija tapo nepriklausoma nuo vaistinės pramonine vaistų gamykla-laboratorija, kurioje buvo gaminami įvairūs sirupai, injekciniai skysčiai, dengtos tabletės ir kitų formų farmacinė produkcija (Kurkowska-Bondarecka, 1995, p. 46–49). Žvelgiant į šiai farmacijos laboratorijai priklausantį vaistinį buteliuką, ant kurio nematyti jokios vaistinę medžiagą identifikuojančios nuorodos, galima teigti, kad jame galėjo būti laikomas sirupas. Tarpukario laikotarpiu populiariausi A. Bukowskio farmacijos bendrovės gaminti sirupai buvo „Jecorol“, „Tussol“ ir „Jodonat“. Ypač ryški buvo jų reklama periodiniuose leidiniuose „Kronika Farmaceutyczna“ ir „Wiadomosci Farmaceutyczne“ (13 pav.).

12 pav. Keturbriaunis butelis Nr. 36 su užrašu A. BUKOWSKI/LABORATORIUM CHEMICZNE/WAR­SZA­WA. A. Žvirblio nuotrauka

Fig. 12. Four-sided bottle no. 36 marked A. BUKOWSKI/LABO­RA­TORIUM CHEMICZNE/WARSZA­WA. Photo by Žvirblys.

13 pav. A. Bukowskio vaistinės ir chemijos ir farmacijos laboratorijos vaistų „Jecorol“ ir „Jodonat“ reklama. Rašoma, kad sirupą „Jecorol“ vietoj menkių kepenų aliejaus turėtų rinktis vaikai ir silpni bei anemiški žmonės. Į jo sudėtį įėjo kalcis, jodas ir fosforas organiniuose junginiuose. O sirupą „Jodonat“, į kurio sudėtį įėjo jodas, peptonai ir fosforas, buvo siūloma rinktis esant aterosklerozei, reumatui, artritui, galvos svaigimui (Kronika Farmaceutyczna, 1922, p. 38)

Fig. 13. Advertisement of medicines ‘Jecorol’ and ‘Jodonat’ of Bukowski’s pharmacy and chemical-pharmaceutical laboratory. It is noted that children and weak and anemic people should choose ‘Jecorol’ syrup instead of cod liver oil. Its composition included calcium, iodine and phosphorus in organic compounds. Meanwhile, ‘Jodonat’ syrup, which included iodine, peptones, and phosphorus, was recommended for the treatment of atherosclerosis, rheumatism, arthritis, and dizziness. (Kronika Farmaceutyczna, 1922)

Leidinyje „Kalendarz Farmaceutyczny“ (1923–1939) galime paskaityti, kokie vaistai buvo importuojami į Lenkiją ir jos vaistines iš kitų šalių. Pavyzdžiui, 1925 m. numeryje minimas iš Paryžiuje esančios Pierre’o Famelio vaistinės laboratorijos atkeliaujantis vaistas „Syrop Famel“, kurio buteliukas taip pat buvo vienas iš šio archeologinio tyrimo radinių (Kalendarz Farmaceutyczny, 1925a, p. 205) (14 pav.). Tai buvo vienas iš XX a. pirmosios pusės žymiausių prancūzų farmacijos produktų, kuris tapo itin populiarus užsienio šalyse. „Syrop Famel“ buvo vaistas, skirtas kosuliui slopinti, esant įvairioms kvėpavimo takų ligoms: tuberkuliozei, lėtiniam bronchitui ir pan. (Patard, 2010). Jo poveikis turėjo būti pakankamai greitas dėl pagrindinės veikliosios medžiagos – kodeino – kosulį slopinančio poveikio. Įdomu, kad šio laikotarpio medicinos praktikoje gana dažnai buvo naudojami vaistai su opioidų grupės vaistinėmis medžiagomis – kodeinu, morfinu. Nors pagrindinis jų terapinis poveikis yra skausmo malšinimas, jie taip pat buvo naudojami gaminant vaistus nuo kosulio ir viduriavimo. Tas pats šaltinis nurodo, kad vaistai į Lenkiją patekdavo ne tik iš Prancūzijos, bet ir iš Vokietijos bei Šveicarijos. Minimos tokios iki šiol garsios įmonės kaip „Merck“ (E. Merck w Darmsztadzie), „Roche“ (Hoffmann La Roche w Bazylei), „Bayer“ (Fabr. barwników d. Fr. Bayeret C le w Lewerkusen (Niemcy)) (Kalendarz Farmaceutyczny, 1925b, p. 182, 191, 193, 204–205).

14 pav. Daugiabriauniai buteliukai Nr. 32–34 su užrašais SIROP FAMEL. A. Žvirblio nuotrauka

Fig. 14. Polygonal vials nos. 32–34 with inscriptions SIROP FAMEL. Photo by A. Žvirblys.

15 pav. Daugiabriaunis butelis Nr. 35 su užrašu KARLSBADER/ SPRUDELSALZ. A. Žvirblio nuotrauka

Fig. 15. Polygonal bottle no. 35 with the inscription KARLSBADER/ SPRUDELSALZ. Photo by A. Žvirblys.

Buteliukuose Nr. 61–63 išlikusių vaistinių medžiagų spėjamas panaudojimas

Istorinio konteksto apie kitus šių archeologinių kasinėjimų metu rastus vaistinės buteliukus rasti, deja, nepavyko. Šiuo atveju identifikacinių ženklų ant buteliukų trūkumas ir vaistinių medžiagų juose nebuvimas buvo pagrindiniai tyrimo ribotumai. Buteliukuose Nr. 61, Nr. 62, Nr. 63 išlikusios vaistinės medžiagos leido atlikti jų cheminę analizę ir pateikti preliminarius spėjimus apie vaistų sudėtį ir jų terapinį panaudojimą.