Archaeologia Lituana ISSN 1392-6748 eISSN 2538-8738

2018, vol. 19, pp. 141–153 DOI: https://doi.org/10.15388/ArchLit.2018.19.8

Lamatos piliakalniai kultūrinio kraštovaizdžio kaitos kontekste

Mantas Užgalis

Šilutės Hugo Šojaus muziejus
Lietuvininkų g. 4, LT-99185, Šilutė, Lietuva
Šilutė Hugo Sheu Museum, Lithuania
behindender@gmail.com

Straipsnyje analizuojama Lamatos piliakalnių raida kultūrinio kraštovaizdžio raidos kontekste. Aptarus Šilutės–Priekulės–Švėkšnos apylinkėse (VI a. pab.?) VII–XIII a., anot kai kurių tyrėjų, veikusio etnokultūrinio Lamatos darinio susiformavimo ir etninės priklausomybės kontroversijas, detaliau nagrinėjama paleogeografinės aplinkos bei derlingų ir nederlingų dirvožemių įtaka piliakalnių pasiskirstymui ir to pasiskirstymo pokyčiams I tūkstm. ir II tūkstm. pradžioje. Galiausiai analizuojamos atskirų Lamatos piliakalnių funkcinės paskirties pokyčiai po XIII a., kai dabartinės Lietuvos teritorijoje piliakalniai nustojo būti naudojami kaip gynybiniai įtvirtinimai.
Reikšminiai žodžiai: Lamata, piliakalniai, kultūrinis kraštovaizdis, paleogeografinė aplinka, dirvožemiai.

The Lamata Hillforts in the Context of the Cultural Landscape’s Transformations

The subject of this study is Lamata land hillforts in the context of transformations of cultural landscape. Before starting examine the main topic of this article there will be short summary about controversies of formation and ethnical dependencies of the microregion between Šilutė–Priekulė–Švėkšna in western Lithuania which, according to some scholars, had been existing as an ethnocultural Lamata construct in the (end of 6^th?) 7^th–13^th centuries. The main goal of the article is to examine the influence of the paleogeographical environment and fertile and non-fertile soils for an allocation and allocation changes of the Lamata hillforts in the 1^st millenium and in the beginning of the 2^nd millenium AD. Finally, there is examine the functional transformations of Lamata hillforts after 13^th century – the period when hillforts in Lithuania territory ceased to be used as a defensive fortifications.
Keywords: Lamata, hillforts, cultural landscape, palaeogeographical environment, soils.

Received: 20/4/2018. Accepted: 20/9/2018
Copyright © 2018 Mantas Užgalis. Published by Vilnius University Press
This is an Open Access article distributed under the terms of the Creative Commons Attribution Licence, which permits unrestricted use, distribution, and reproduction in any medium, provided the original author and source are credited.

Įvadas

Piliakalniai yra išraiškingiausi priešistorinio kultūrinio kraštovaizdžio elementai Lietuvoje. Ne išimtis yra piet­vakarių Lietuvoje esantys Šilutės–Švėkšnos–Priekulės apylinkių archeologijos paminklų grupei priskirtini piliakalniai. Nors Lietuvoje piliakalniai, anot Algirdo Girininko, atsirado I tūkstm. pr. Kr. pirmajame ketvirtyje (2013, p. 152, 154), aptariamoje teritorijoje, turimais duomenimis, pirmieji piliakalniai buvo įrengti tik I tūkstm. po Kr. pradžioje (Baubonis, Zabiela, 2005b, p. 10, 18, 24, 30; Bliujienė, 2012a, p. 19; 2012b, p. 76)¹ ir dalis jų, kaip spėjama, buvo naudojami iki pat istorinių laikų XIII a. (žr. Baubonis, Zabiela, 2005a, p. 424–433; 2005b, p. 6–33) ar net XIV a. vidurio². Tai laikotarpis, kurio pradžia tiriamoje teritorijoje sutampa su vakarų baltų pilkapių kultūrą (žr. Tautavičius, 1987, p. 86–88) pakeitusios Vakarų Lietuvos kapų su akmenų vainikais (I–V a.) kultūros įsigalėjimo laikotarpiu (žr. Michelbertas, 1986, p. 238; Tautavičius, 1996, p. 74; Jovaiša, 1997, p. 54, 62; Šimėnas, 1997, p. 49–50). Nykstant minėtai materialinei kultūrai, jos pietinėje dalyje, vienų tyrėjų teigimu, VI a. pabaigoje–VII a. atsirado savarankiškas Lamatos etnokultūrinis darinys, kuris buvo nepriklausomas nuo šiaurinėje dalyje atsiradusio Kuršo (Bliujienė, 2003, p. 122–137; 2004, p. 61–78; Tautavičius, 1968, p. 5–11; 1996, p. 77–81; Vaškevičiūtė, 2007, p. 278–282; Jovaiša, Vaškevičiūtė, 2003, p. 75–76). Tačiau yra tyrėjų, kurie neįžvelgia Lamatos etnokultūrinio savarankiškumo ir priskiria ją kuršiams (Volkaitė-Kulikauskienė, 1970, p. 242–246), skalviams (Volkaitė-Kulikauskienė, 1987, p. 188–191; 2001, p. 130–134) arba žemaičiams (Sembritzki, 1926, p. 6; Zabiela, 1997, p. 214). Kadangi su Lamata siejamoje teritorijoje archeo­logijos paminklai, įskaitant piliakalnius, nėra tolygiai ir kompleksiškai ištirti, nė vienos iš minėtų versijų negalima be išlygų priimti ar atmesti.

Šiame straipsnyje atsiribojama nuo išsamesnio Lamatos etnokultūrinės priklausomybės problematikos nagrinėjimo, pripažįstant, kad šiam mikroregionui vis dėlto buvo būdingi saviti materialiosios kultūros bruožai (Bliujienė, 2004). Taip pat atkreiptinas dėmesys, jog I–XII a. tiriamoje teritorijoje archeologijos paminklai geo­grafiniu požiūriu buvo pasiskirstę gana kompaktiškai, o nuo kitų etnokultūrinių darinių teritoriją skyrė labai aiškūs neapgyvendintų teritorijų (dykrų) plotai (Tučas, 2012, p. 97). Todėl nesvarbu, ar Lamatoje nuo VI a. pabaigos–VII a. gyveno atskira gentis, ar tik didesnių lokalinių kultūrinių skirtumų turėję kuršiai, skalviai ar žemaičiai, atskirti gana aiškių geografinių barjerų (dykrų).

Lamatos susiformavimas ir jos ribos X–XIII amžiuje

Nagrinėjant Lamatos piliakalnių kultūrinio kraštovaizdžio raidą, būtina apsibrėžti jos teritorijos ribas. Deja, tai galime padaryti tik hipotetiškai. Be to, iki VII a. nebuvo susiformavusi ir pati Lamata, kurios būsima teritorija pagal materialiąją kultūrą I–VII a. priklausė Vakarų Lietuvos kapinynų kultūros pietinei daliai, kuri nuo šiaurinės, būsimų kuršių teritorijos dalies kultūriškai nesiskyrė (Tučas, 2012, p. 98–100).

Pietinės Vakarų Lietuvos kapinynų srities ir vėliau jos vietoje atsiradusios Lamatos etnokultūrinės srities archeologijos paminklų, kartu ir piliakalnių raidą I–XII a. pirmoje pusėje detaliausiai yra kartografavęs Rolandas Tučas (2012, p. 97–121, pav. 13–21). Iš autoriaus sudarytų žemėlapių aiškiai matyti, kad tiriamos teritorijos ribos I–V a. laikotarpiu keitėsi labiausiai. Jau VII a. žemėlapyje pažymėta susiformavusi Lamatos teritorija, kurios ribos iki pat XII a. pirmos pusės mažai pakito. Tiktai X–XII a. Lamatos teritorija šiaurės vakarinėje dalyje išsiplėtė ir peržengė Minijos upę, sprendžiant iš to, kad, kaip spėjama, vėl buvo pradėtas naudoti anksčiau apleistas Pleškučių kapinynas (Tučas, 2012, pav. 13–21). Toks Lamatos šiaurės vakarinių ribų išsiplėtimas yra abejotinas, nes minimas kapinynas nėra detaliau ištirtas, todėl nepakanka įrodymų nustatyti, ar jis buvo apleistas ir vėl naudotas X–XII a. Be to, atliktų negausių archeologinių tyrimų duomenys Pleškučių kapinyną leidžia datuoti tik II a. antra puse–IV a. viduriu (plg. Tamulynas, 1998, p. 220–224; Bezzenberger, 1914, s. 149–156).

Svarų indėlį apibrėžiant X–XIII a. Lamatos ribas ir kartografuojant archeologinius objektus yra įnešęs Vladas Žulkus (Žulkus, Klimka, 1989, p. 21–26, pav. 8; Žulkus, 2004, p. 44–45, pav. 7). Turimi, nors ir ne itin gausūs ir patikimi, archeologiniai duomenys autoriui leido išskirti minimo laikotarpio smulkesnius Lamatos administracinius vienetus, kurių svarbiausias politinis administracinis visos žemės centras buvo Skomantų piliakalnis (Žulkus, 2004, p. 45). Tokie teritoriniai vienetai vėlyvajame geležies amžiuje dažniausiai turėjo būti administruojami iš piliakalnių³.

Anot V. Žulkaus, vakarinė Lamatos riba buvo Minijos upė, nes tarp jos ir Kuršių marių nerasta jokių vikingų laikų paminklų (Žulkus, 2004, p. 45). Tiesa, turimais duomenimis, minima teritorija buvo negyvenama ir visą I–XIII a. laikotarpį (plg. Tučas, 2012, pav. 13–21; Žulkus, 2004, pav. 7). Šiaurinė žemės riba ėjo Minijos intako Agluonos žemupiu, Aisės ir Veiviržo aukštupiais ir pastarosios upės intako Šalpės aukštupiu. Nors tyrėjas pažymi šiaurės rytiniame žemės krašte buvus gerai įtvirtintą Norgėlų–Mataičių piliakalnį (Žulkus, 2004, p. 45), jis atsidūrė už žemėlapyje išskirtų žemės ribų (Žulkus, 2004, pav. 7) (plg. 1 pav.). Nuo šios vietos Lamatos rytinė riba ėjo į pietus link Graumenos, Ašvos ir Tenenio aukštupių iki Šyšos aukštupio. Toliau į rytus buvo upių ir upelių ištakos ir driekiesi dideli miškai. Pietrytines ribas žymėjo Lazduonėnų apylinkių prie Šyšos upės gyvenvietės, o šios upės tėkmė sudarė pietinę žemės ribą (Žulkus, 2004, p. 44–45, pav. 7).

Šiame straipsnyje atsiribojama nuo detalesnio tiriamoje teritorijoje gyvenusių bendruomenių etnogenezės problematikos nagrinėjimo, o dėmesys telkiamas į minimoje teritorijoje buvusių piliakalnių kultūrinio kraštovaizdžio raidos problematiką. Pasirinktos daugiausia kultūros paminklų apimančios, palyginti su kitais tyrėjais, R. Tučo pasiūlytos hipotetinės X–XII a. pirmos pusės šiaurinės, rytinės ir pietinės Lamatos teritorijos ribos (Tučas, 2012, pav. 17–21). Kadangi dešiniajame Minijos krante Lamatos šiaurės vakarinėje dalyje esančio Pleškučių kapinyno naudojimas tiriamu laikotarpiu yra abejotinas ir neatmestina tikimybė, jog teritorijos gyventojai galėjo kontroliuoti Minijos upę kaip svarbų prekybos ir komunikacijos kanalą, remdamiesi V. Žulkumi (žr. Žulkus, 2004, pav. 7), pagrindine Lamatos skiriamąja riba vakaruose laikysime Minijos upę (plg. 1–4 pav.)⁴.

1 pav. Spėjamos Lamatos ribos X–XIII a. ir piliakalniai (sutartiniai ženk­lai (5 pav.), piliakalnių pavadinimai ir datavimas (lentelė)). Sudarė M. Užgalis. Žemėlapio pagrindas: [interaktyvus]. Prieiga per internetą: <https://upload.wikimedia.org/wikipedia/lt/4/4f/LietuvosGeografija.png> [žiūrėta 2018 m. kovo 7 d.]
Fig. 1. Hypothetical borders of Lamata in the 10^th–13^th centuries and hillforts (legend (fig. 5), names and dating of the Lamata hillforts (table 1)). Composed by M. Užgalis. Map based on: [interactive]. Available at: <https://upload.wikimedia.org/wikipedia/lt/4/4f/LietuvosGeografija.png> [accessed on 7 March 2018].

2 pav. Lamatos piliakalnių naudojimo paskirties pokyčiai po XIII a. (sutartiniai ženklai (5 pav.), piliakalnių pavadinimai ir datavimas (lentelė)). Sudarė M. Užgalis. Žemėlapio pagrindas: [interaktyvus]. Prieiga per internetą: <http://www.maps.lt/map/#> [žiūrėta 2018 m. kovo 7 d.]
Fig. 2. Changes of use of the Lamata hillforts after the 13^th century (legend (fig. 5), names and dating of the Lamata hillforts (table 1)). Composed by M. Užgalis. Map based on: [interactive]. Available at: <http://www.maps.lt/map/#> [accessed on 7 March 2018].

3 pav. Lamatos piliakalniai ir paleogeografinė aplinka (sutartiniai ženklai (5 pav.), piliakalnių pavadinimai ir datavimas (lentelė)). Sudarė M. Užgalis. Žemėlapio pagrindas: Baltrušaitis, Čeponis (kartograf.). 2017. Lietuva. Reljefo kilmė ir žemėvaizdžiai,
1:1 500 000. Žemė. Geografijos atlasas mokyklai. Vilnius, p. 10
Fig. 3. Lamata hillforts and palaeo­geographical environment (legend (fig. 5), names and dating of the Lamata hillforts (table 1)). Composed by M. Užgalis. Map based on: Baltrušaitis, Čeponis (mapped by) 2017. Lietuva. Reljefo kilmė ir žemėvaizdžiai,
1:1 500 000. Žemė. Geografijos atlasas mokyklai. Vilnius, p. 10.

4 pav. Lamatos piliakalniai ir paleogeografinė aplinka (sutartiniai ženklai (5 pav.), piliakalnių pavadinimai ir datavimas (lentelė)). Sudarė M. Užgalis. Žemėlapio pagrindas: Baltrušaitis, Čeponis (kartograf.) 2017. Lietuva. Dirvožemiai, 1:1 500 000. Žemė. Geografijos atlasas mokyklai. Vilnius, p. 18
Fig. 4. Lamata hillforts and palaeo­geographical environment (legend (fig. 5), names and dating of the Lamata hillforts (table 1)). Composed by M. Užgalis. Map based on: Baltrušaitis, Čeponis (mapped by) 2017. Lietuva. Dirvožemiai, 1: 1 500 000. Žemė. Geografijos atlasas mokyklai. Vilnius, p. 18.

5 pav. Sutartiniai ženklai
Fig. 5. Legend.

Lentelė. Lamatos piliakalnių datavimas
Table. Dating of the Lamata hillforts.

Numeris žemėlapiuose	Piliakalnis	Datavimas
1	Akmeniškiai	I tūkstm. po Kr.–XIII a.
2	Akmeniškiai II	I tūkstm. po Kr.–II tūkstm. po Kr. pr.
3	Eidaičiai	I tūkstm. po Kr.–II tūkstm. po Kr. pr.
4	Gedikai	I tūkstm. po Kr.
5	Jomantai	I tūkstm. po Kr. pr.–II tūkstm. po Kr. pr.
6	Juodžiai	I tūkstm. po Kr.–II tūkstm. po Kr. pr.
7	Lazduonėnai	I tūkstm. po Kr.–XIII a.
8	Lekiai	I tūkstm. po Kr.
9	Mockaičiai	I tūkstm. po Kr.–XIII a.
10	Norgėlai	I tūkstm. po Kr.–XIII a
11	Paulaičiai	I tūkstm. po Kr. pr.–II tūkstm. po Kr. pr.
12	Pavilnutis	I tūkstm. po Kr.
13	Sakūtėliai	I tūkstm. po Kr. (?)
14	Skomantai	I tūkstm. pr. Kr. pab. (?)/I–XIV a. vid.
15	Stankaičiai	I tūkstm. po Kr.
16	Šiūpariai	I tūkstm. po Kr. pr.–XIII a.
17	Uoksai	I tūkstm. po Kr.–II tūkstm. po Kr. pr.
18	Vanagiai	I tūkstm. po Kr.
19	Veiviržėnai	I tūkstm. po Kr.–XIII a.
20	Venckai	I tūkstm. po Kr. pr.–II tūkstm. po Kr. pr.
21	Vyskupiškiai	I tūkstm. po Kr.–II tūkstm. po Kr. pr.
22	Žakainiai	I tūkstm. po Kr.–XIII a.

Lamatos piliakalniai ir paleogeografinė aplinka

Priešistoriniais laikais gamtinė aplinka darė milžinišką įtaką žmonių gyvensenai ir su antropogenine veikla susijusių objektų, kartu I–XIII a. Šilutės–Švėkšnos–Priekulės apylinkėse veikusių piliakalnių pasiskirstymui. Deja, iki šiol nesant pakankamai archeologinių tyrimų, sunku atskleisti tiriamo mikroregiono piliakalnių vidinę raidą ar jų paskirties transformacijas. Tiriamas arealas yra archeologiškai geriau pažįstamas iš laidojimo paminklų. Tačiau daugelis Lamatos piliakalnių yra datuoti tik pagal išorinius požymius ar jų aplinkoje rastus atsitiktinius radinius, kai kur piliakalnių datavimą pagrįsti leidžia netoli esančių tirtų laidojimo paminklų datuota medžiaga⁵.

Reikia pripažinti, kad Šilutės–Švėkšnos–Priekulės apylinkėse didžiulę reikšmę pasirenkant vietas piliakalniams įrengti turėjo upių tinklai, kurių krantų kyšuliuose ir yra visi tyrinėjami piliakalniai. Neatsitiktinai didžiausią jų koncentraciją matome šiaurinėje tiriamos teritorijos dalyje, kur yra tankiausias upių tinklas (prie Minijos intako Veiviržo ir pastarojo intakų Šalpės ir Ašvos). Šioje teritorijoje iš viso aptikta 14 piliakalnių. Leidžiantis į pietus prie kito Minijos intako, Tenenio, žinomi tik du piliakalniai – Žakainiai ir Eidaičiai (1 pav.). Dar labiau į pietus didžiausio Šyšos intako – Šusties baseine lokalizuojami Vanagių ir Venckų piliakalniai. Pietrytinėje tiriamos teritorijos, kurios priklausomybė VII–XIII a. Lamatai kelia daugiausia abejonių (Tučas, 2012, p. 113, 120), dalyje Šyšos aukštupio baseine vienas šalia kito telkiasi Akmeniškių, Akmeniškių II ir Lazduonėnų piliakalniai bei kiek atokiau, apie 6 km į šiaurės vakarus nuo jų esantis Juodžių piliakalnis (1 pav.).

1231 m. pirmą kartą istoriniuose šaltiniuose paminėtas Lamatos (Lammato) (Scriptores, 1861, p. 737) vietovardis lingvisto K. Būgos kildinamas iš indoeuropietišką šaknį turinčio žodžio lāma (latv.), ломь (rus.), reiškiančio pelkę, liūną (Būga, 1959, p. 255). Toks vietovardžio kildinimas gerai atitinka ir dabartinį tiriamos teritorijos kraštovaizdį.

Didžioji dalis Lamatos teritorijos su piliakalniais yra limnoglacialinėse bei moreninėse lygumose. Veiviržo aukštupio ir Ašvos žemupio baseinuose į kiek labiau išsiskiriančias aliuvines lygumas įsiterpiančiuose krantų kyšuliuose buvo įrengti net šeši žinomi piliakalniai, tarp jų ir pats didžiausias Skomantų piliakalnis. Į vakarus driekėsi per visą piliakalnių naudojimo laikotarpį minimoje teritorijoje neapgyvendintos Minijos upės aliuvinės ir pelkinės lygumos (3 pav.). Jos pradėjo formuotis tik pirmaisiais amžiais po Kr., kai Minijos upės sąnašos maždaug nuo Priekulės apylinkių pradėjo kauptis pietų kryptimi (Žulkus, Klimka, 1989, p. 22). Į pietus nuo Lamatos taip pat yra pelkinės ir aliuvinės lygumos, suformuotos Nemuno atšakos Rusnės (3 pav.). Šioje teritorijoje yra skalviams priskiriamas V–VIII a. datuojamas Rubokų kapinynas (Šimėnas, 1996, p. 127–129; Tučas, 2012, pav. 17, 18).

Nuo gamtinės aplinkos vikingų laikotarpiu labai priklausė ir gyventojų tankis. Lamatoje vienai gyvenvietei teko vidutiniškai apie 12–13 km². Artimiausiose šiauriau buvusiose ir tankiausiai apgyvendintose Kuršo žemėse Pilsote – 8 km² ir Mėguvoje – 11 km². Toliau į šiaurę prie jūros buvusiose Duvzarėje – 12 km², Pamaryje (lat. Piemare) – 20 km², Bandavoje – 16 km², Ventavoje – 20 km² (plg. Žulkus, 2004, p. 45, 48, 54, 56, 62, 65). Taigi Lamatai rezultatas gana geras, žinant faktą, jog Kuršas tuo metu, palyginti su kitomis Lietuvos ir Latvijos teritorijomis, buvo apgyvendintas tankiau (Žulkus, 2004, p. 65).

Lamatos piliakalnių pasiskirstymo skirtingų dirvožemių zonose kaita

Gana svarbus vaidmuo nustatant Lamatos piliakalnių raidą I tūkstm. ir II tūkstm. pradžios kultūrinio kraštovaizdžio kaitos kontekste tenka dirvožemiams. Senesniais tyrimais yra nustatyta, kad 53 % visų archeologijos paminklų, vikingų laikotarpiu žinomų Vakarų Lietuvos teritorijoje, buvo susitelkę derlingesnio dirvožemio teritorijoje (Genys, 1989, p. 130). Deja, šių duomenų nebus galima adekvačiai palyginti su naudojamais šiame straipsnyje, kuriame bus operuojama ne visų Lamatos archeologijos paminklų, bet tik piliakalnių ir jų įtakoje buvusių gyvenviečių pasiskirstymo derlingo ir nederlingo dirvožemio zonose duomenimis.

Yra manoma, kad vikingų laikotarpiu teritorijų apgyvendinimui pietų Kurše didesnės įtakos turėjo ne geriausią dirvožemį turinčių vietų, o geresnę apsaugą nuo priešų galinčių pasiūlyti vietų pasirinkimas. Todėl žmonės dažnai apsigyvendavo prie upių esančiose kalvose ir jų papėdėse. Ten pastatytose ir pačios gamtos geriau apsaugotose pilyse ir papėdžių gyvenvietėse buvo lengviau įrengti įtvirtinimus⁶. Toliau nuo svarbesnių centrų įsikūrę kaimai dažniausiai būdavo apsupti miškų ir praktikavo lydiminę žemdirbystę, kuriai dirvožemio struktūra didelės įtakos neturėjo (Žulkus, 2004, p. 66).

Su tokia nuostata galime sutikti tik iš dalies. Lamatos teritorijoje, be piliakalnių, jų papėdžių gyvenviečių ir papilių, nėra rasta atokiau esančių gyvenviečių. Nepaisant šių sunkumų ir labai plačios daugelio piliakalnių chronologijos⁷, galime sąlyginai nustatyti piliakalnių su jų papėdžių gyvenvietėmis ir papiliais išsidėstymo santykį derlingo ir nederlingo dirvožemio srityse I tūkstm. ir II tūkstm. pradžios laikotarpiais⁸. Lamatos vakarinėje dalyje piliakalnių su papėdžių gyvenvietėmis aptinkama labai nederlingų ir nederlingų dirvožemių zonose, kur vyrauja smėlžemiai (Arenosols⁹), jauražemiai (Podzols) (Šleinys, Motuzas, 2009a, p. 277; Šleinys, Motuzas, 2009b, p. 279) ir pasitaiko įmirkusio šlynžemio (Gleysol) (Vaisvalavičius, 2009, p. 281) (4 pav.). Rytinėje ir pietrytinėje Lamatos dalyje piliakalnių su papėdžių gyvenvietėmis ir papiliais aptinkama derlingų balkšvažemių (Albeluvisols) ir išplautžemių (Luvisols) zonose (Šleinys, Motuzas, 2009c, p. 274; Šleinys, Motuzas, 2009d, p. 269) (plg. 1, 4 pav.). I tūkstm. tiriamoje teritorijoje iš viso buvo 22 piliakalniai, iš kurių 11 turėjo savo papėdžių gyvenvietes arba papilius. Skomantai turėjo netgi 2 papėdžių gyvenvietes, o Vyskupiškiai netgi 2 papilius (plg. Baubonis, Zabiela, 2005a, p. 424–433; 2005b, p. 6–33; Akmeniškių piliakalnis II (UK 33334); Bliujienė, 2012a, p. 3–4, 6). Susumavę turimus duomenis, iš viso žinome 35 gyvenvietes, iš kurių 14 piliakalnių, 5 papėdžių gyvenvietes ir 3 papiliai buvo derlingoje rytinėje Šilutės–Švėkšnos–Priekulės apylinkių dalyje. Taigi I tūkstm. tiriamoje teritorijoje apie 63 % piliakalnių su papėdžių gyvenvietėmis ir papiliais buvo susitelkę derlingose žemėse. Tačiau atmetus derlingoje pietrytinėje tiriamos teritorijos dalyje buvusius 4 abejotinos etninės priklausomybės piliakalnius su dviem papėdžių gyvenvietėmis (Juodžių, Akmeniškių, Akmeniškių II, Lazduonėnų), derlingų teritorijų gyvenviečių skaičius sumažėja iki 55 %.

Nustojus naudoti I tūkstm. pagal išorinius bruožus datuojamus Gedikų, Lekių, Pavilnučio, Sakūtėlių, Stankaičių ir Vanagių¹⁰ piliakalnius (Baubonis, Zabiela, 2005b, p. 8, 16, 20–21, 28), Lamatoje iki II tūkstm. pr. liko tik 16 naudojamų piliakalnių ir 12 papėdžių gyvenviečių, įskaitant papilius. Šiuo laikotarpiu nederlingose žemėse liko 5 piliakalniai ir 4 papėdžių gyvenvietės. Derlingose teritorijose buvo 11 piliakalnių, 5 papėdžių gyvenvietės ir 3 papiliai (plg. Baubonis, Zabiela, 2005a, p. 424–433; 2005b, p. 6–33; Bliujienė, 2012a, p. 3–4, 6) (1–2, 4 pav.). Apibendrindami galime teigti, jog vėlyvojo vikingų ir ikivalstybinio laikotarpio Lamatos derlingose žemėse telkėsi apie 68 % arba, atmetus anksčiau minėtą abejotinos etninės priklausomybės teritoriją, 59 % piliakalnių su jų įtakoje buvusiomis gyvenvietėmis.

Kaip matome, vėlyvuoju vikingų ir ikivalstybiniu laikotarpiu Lamatoje įvyko nežymus piliakalnių ir kitų gyvenviečių persigrupavimas į derlingų dirvožemių teritorijas¹¹. Žinome, kad viduriniame ir vėlyvajame geležies amžiuje Vakarų Lietuvos regionas išsiskyrė iš rytinės Lietuvos dalies palankesnėmis žemdirbystei sąlygomis bei glaudesniais ryšiais su pažangesniais kraštais. Tai galėjo lemti gerokai ankstyvesnį ir pažangesnį dvilaukės, vėliau trilaukės žemdirbystės įsitvirtinimą (Tučas, 2008, p. 6). Lamatos atveju vėlyvuoju vikingų ir ikivalstybiniu laikotarpiu minėtoms tendencijoms dar sustiprėjus, tai galėjo lemti ir piliakalnių su jų aplinkoje buvusiomis gyvenvietėmis persiskirstymą į derlingesnes žemes. Tačiau tai galėjo lemti ir specifinės vietinės gamtinės sąlygos. Lamatos vakarinėje dalyje vyraujančių skurdžių dirvožemių srityje esantis reljefas yra ir kiek lėkštesnis negu rytinėje dalyje. Ten per derlingų dirvožemių sritis driekiasi Minijos upės intakų Veiviržo, Tenenio, Šyšos aukštupiai su gilesniais slėniais, kurių krantų kyšuliai yra tinkamesni piliakalniams įrengti. Matyt, šis faktorius vikingų laikotarpiu, sustiprėjus poreikiui dar stipriau įtvirtini piliakalnius, bus lėmęs, kad didesnis nuošimtis piliakalnių buvo naudojami būtent rytinėje Lamatoje. Beje, pats didžiausias piliakalnis ir spėjamas visos Lamatos politinis centras Skomantai buvo įrengtas nederlingo dirvožemio zonos pakraštyje, besiribojančiame su derlingesnio dirvožemio zona (4 pav.), ir buvo apgyvendintas I–XIV a. vidurio laikotarpiu.

Piliakalnių vaidmuo smulkesniuose Lamatos teritoriniuose vienetuose

Yra žinoma, kad piliakalniai, be savo gynybinės paskirties, dažnai teritorinėms bendruomenėms buvo prekybos ir gamybos ar teritorijų administraciniai ir politiniai centrai (Baubonis, Zabiela, 2005a, p. 9). Kartais visas šias funkcijas galėjo apimti ir vienas piliakalnis. Dėl archeologinių tyrimų stokos labai sunku nustatyti, kurie Lamatos piliakalniai buvo ekonominiai, o kurie administraciniai ir politiniai centrai.

Vėlyvuoju vikingų laikotarpiu atskiri tyrėjai jau ryžosi išskirti atskiras Lamatos sritis, vadinamas pilių apygardomis arba valsčiais. Antai, V. Žulkus X–XIII a. kaip vieną svarbiausių Lamatos politinių ir administracinių centrų įvardija Skomantų pilį su visomis jos įtakoje buvusiomis gyvenvietėmis prie Veiviržo upės¹². Už kelių kilometrų į pietus nuo Skomantų tyrėjas išskiria Paulaičių kompleksą su gerai įtvirtintu Paulaičių piliakalniu (Žulkus, 2004, p. 45). Pastarasis, motyvuojant gana mažu atstumu iki Skomantų, gali būti priskirtinas ir Skomantų valsčiui (pilies apygardai) (Tučas, 2012, p. 119). Dar du kompleksai, pasak V. Žulkaus, yra Lamatos pietuose, šalia Rusnės intako Šyšos. Vieną iš jų sudaro trys piliakalniai, iš kurių geriausiai įtvirtintas Lazduonėnų piliakalnis. Jame buvo vietinės reikšmės centras, kurio kelios vietos buvo apgyvendintos (Akmeniškiai, Juodžiai, Katyčiai) (plg. Žulkus, 2004, p. 45; Žulkus, Jarockis, 2013, p. 157). Kitas centras taip aiškiai nėra įvardijamas. Tačiau iš ankstesnių autoriaus publikacijų galime spėti, kad tai buvo vikingų ir ikivalstybinu laikotarpiu naudotas 6 kapinynų kompleksas Šilutės apylinkėse (Žulkus, Klimka, 1989, p. 24).

R. Tučas į smulkesnius teritorinius vienetus – valsčius, suskirstė ir kartografavo XI–XII a. antros pusės Lamatą (Tučas, 2012, pav. 21). Jis išskyrė 4 Lamatos valsčius, kurių centrai buvo geriausiai įtvirtintuose piliakalniuose: 1) Skomantų; 2) Venckų (?); 3) Lazduonėnų; 4) Žakainių arba Eidaičių) ir atskirą Norgėlų bendruomenę (Tučas, 2012, p. 117–121).

Didelę įtaką tankesniam gyvenviečių tinklui šiaurinėje Lamatos dalyje susidaryti ir Skomantams tapti visos žemės centru turėjo kaimynystė su kuršiais. Pilsoto ir Lamatos žemes vieną nuo kitos skyrė vos 10 km negyvenama teritorija, o iš Žardės–Laistų pro Stragnus, Skomantus ir Švėkšną Žemaitijos link ėjo svarbus sausumos prekybinis kelias (Genys, 1996, p. 100–103).

XIII a. į rytinę Baltijos regiono dalį atsikraustę vokiečių kariniai vienuolių ordinai, vykdydami kolonizacinę politiką, sutrikdė, o ilgainiui ir visiškai pakeitė vikingų laikotarpiu vakarų baltų pasaulyje susiformavusią politinę ir teritorinę konjunktūrą. Vokiečių ordino¹³ vykdytos politinės ir karinės akcijos XIII a. antrojoje pusėje sukėlė žmonių migracijas, ištuštinusias kuršių žemes ir kiek vėliau privertusias migruoti vakarų žemaičius bei lietuvius, dėl to anksčiau tarp genčių egzistavusios negyvenamos teritorijos prasiplėtė, labiausiai rytų kryptimi. XIV a. pietinėse kuršių žemėse ir Lamatoje labai sumažėjo gyventojų tankumas, tai netiesiogiai patvirtina labai sumažėjęs kapinynų skaičius XIV–XV a. (Žulkus, 2004, p. 204–205).

Lamatos piliakalniai po xiii amžiaus

XIII a. yra Lamatos piliakalnių naudojimo pabaigos laikotarpis, kurio metu dar galėjo būti naudojami mažiausiai aštuoni piliakalniai (1–2 pav.) (Baubonis, Zabiela, 2005a, p. 424, 426, 428, 432; 2005b, p. 6, 14, 24, 32 (lentelė)). Vėlesniais laikais smarkiai keičiantis buvusios Lamatos teritorijos kultūriniam kraštovaizdžiui, didžioji dalis, net 15 buvusių piliakalnių buvo apleisti ir nepatyrė stipraus antrinės antropogenizacijos¹⁴ poveikio (2 pav.). Žinoma, ir pastarieji patyrė vienokį ar kitokį žmogaus veiklos poveikį, tačiau jis nebuvo intensyvus, stiprus ir pastovus, kad kardinaliai pakeistų piliakalnių išvaizdą. Toliau Lamatoje galime išskirti piliakalnius, iš dalies patyrusius intensyvios antrinės antropogenizacijos poveikį. Tokiems galime priskirti Mockaičių, Šiūparių, Venckų, Akmeniškių II piliakalnius. Pavyzdžiui, Venckų piliakalnio buvęs griovys yra užlygintas, pylimas stipriai nuardytas arimų, tačiau dar yra išlikusi nepaliesta piliakalnio aikštelė (Baubonis, Zabiela, 2005b, p. 30; Akmeniškių piliakalnis II (UK 33334)). O stipriai intensyvios antrinės antropogenizacijos paliestų piliakalnių faktiškai didžioji dalis arba visas plotas yra praradę pirminę išvaizdą. Tai Šilutės rajone esantys Pavilnučio ir Vanagių piliakalniai. Pavilnučio piliakalnis faktiškai iš visų pusių suardytas arimų, šlaitai lyginti buldozeriu (Baubonis, Zabiela, 2005b, p. 20). Vanagių piliakalnį stipriai performavo šiaurės vakarinėje ir šiaurės rytinėje dalyse XVIII–XX a. pirmojoje pusėje stovėję dvaro pastatai, kurių likusios pamatų žymės. Vakarinio šlaito viršutinė dalis dirbtinai pastatinta. Piliakalnis apardytas per jį ėjusių keliukų, šiaurinis šlaitas nuplautas upelio (Baubonis, Zabiela, 2005b, p. 28). Pabaigai būtina paminėti visiškai sunaikintą Sakutėlių piliakalnį, kurio buvimo vietą gana sunku įrodyti, nes piliakalnis XIX a. pabaigoje buvo nukastas tiesiant Klaipėdos–Šilutės plentą. Dabar jo vietoje abipus plento likusi iki 3 m aukščio medžiais apaugusi kalvelė nuolaidžiais šlaitais (Baubonis, Zabiela, 2005b, p. 20) (2 pav.).

Išvados

1. Šilutės–Švėkšnos–Priekulės apylinkių archeologijos paminklų grupei, kuri (VI a. pab.?) VII–XIII a. istorio­grafijoje žinoma kaip Lamata, priskirtini piliakalniai buvo naudojami I–XIII a. (XIV a. vid.) laikotarpiu. Nors istoriografijoje iki šiol nėra vienodos nuomonės dėl Lamatos etninės priklausomybės, kai kurie tyrėjai mano joje X–XIII a. laikotarpiu susiformavus atskirus valsčių (pilių apygardų) teritorinius vienetus, kurie dažniausiai buvo valdomi iš piliakalniuose įrengtų pilių. Pats reikšmingiausias visos Lamatos politinis ir administracinis centras su gyvenvietėmis lokalizuojamas Skomantų piliakalnyje. Tankesnį gyvenviečių tinklą turėjusioje šiaurinėje žemės dalyje buvusius Skomantus kirto svarbus kuršių žemės Pilsoto–Žemaitijos prekybinis sausumos kelias.

2. Palyginti su I tūkstm., II tūkstm. pradžioje Lamatoje juntama neryški piliakalnių su jų aplinkoje buvusiomis gyvenvietėmis persiskirstymo į derlingesnes žemes tendencija. Tai galėjo lemti kiek padidėjusi pažangesnės dvilaukės, o vėliau ir trilaukės žemdirbystės reikšmė. Taip pat tai galėjo lemti sutapimas, kad rytinėje, derlingesnėje Lamatos dalyje Minijos upės intakų Veiviržo, Tenenio, Šyšos aukštupiai su gilesniais slėniais turėjo daugiau krantų kyšulių, tinkamesnių piliakalniams įrengti ir jų įtvirtinimams stiprinti, tai darėsi vis aktualiau vikingų laikotarpiu.

3. XIII a. nustojus naudoti piliakalnius, didžioji dalis Lamatos piliakalnių buvo apleisti ir nebepatyrė intensyvios antrinės antropogenizacijos poveikio. Mockaičių, Šiūparių, Venckų ir Akmeniškių II piliakalniai patyrė dalinį intensyvios antrinės antropogenizacijos poveikį. Pavilnučio ir Vanagių piliakalniai tą poveikį patyrė visiškai, o Sakūtėlių piliakalnis XIX a. pabaigoje buvo nukastas per jį tiesiant Klaipėdos–Šilutės plentą.

Šaltiniai

Akmeniškių piliakalnis II (UK 33334). Kultūros vertybių registras, [interaktyvus]. Prieiga per internetą: <https://kvr.kpd.lt/#/static-search-results////////////33334/////1> [žiūrėta 2018 m. kovo 7 d.].

Bliujienė A. 2012a. Skomantų (23775) piliakalnis su vakarine ir pietrytine papėdės gyvenvietėmis, Klaipėdos r., Veiviržėnų seniūnija ir Ėgliškių–Andulių (5269) kapinyno Kretingos r. 2011 m. archeologinių žvalgymų ataskaita. Vilnius. Kultūros paveldo centro paveldosaugos biblioteka, f. 39, ap. 1, b. 2272.

1861. Scriptores rerum Prussicarum, I. Leipzig.

Literatūra

Baubonis Z., Zabiela G. (sud.). 2005a. Lietuvos piliakalniai: atlasas, 1. Vilnius.

Baubonis Z., Zabiela G. (sud.). 2005b. Lietuvos piliakalniai: atlasas, 3. Vilnius.

Bezzenberger A., 1914. Gräberfeld bei Pangessen, Kr. Memel. Sitzungsberichte der Altertumsgesellschaft Prussia. 23/1, Königsberg, s. 149–156.

Bliujienė A. 2003. A micro-region between Šilutė–Priekulė and Švėkšna in Western Lithuania or alternatively Lamata Land according to archaeological data. Archaeologia Lituana, 4, p. 122–137.

Bliujienė A. 2004. Lamata – mikroregionas, etnokultūrinė sritis ar niekieno žemė tarp kuršių ir skalvių? Kultūros paminklai, 11, p. 61–78.

Bliujienė A. 2012b. Skomantų piliakalnio ir papėdės gyvenvietės žvalgymai. Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 2011 metais. Vilnius, p. 75–77.

Bliujienė A., Stančikaitė M., Kisielienė D., Mažeika J., Taraškevičius R., Szwarczewski P., Messal S., Kusiak J., Stakėnienė R. 2012. Skomantai hill-fort in Western Lithuania: A case study on habitation site and environment. Archaeologia Baltica, 17, p. 101–135.

Būga K. 1959. Rinktiniai raštai, 2. Vilnius.

Damušytė A. 2011. Lietuvos pajūrio geologinė raida poledynmečiu. Daktaro disertacija. Fiziniai mokslai, geologija (05 P). Vilnius.

Genys J. 1989. Miestų kūrimosi Vakarų Lietuvoje klausimu. Vakarų baltų archeologija ir istorija. Klaipėda, p. 128–137.

Genys J. 1996. Prekybos keliai: Lietuvos pajūris – Vidurio Lietuva vėlyvajame geležies amžiuje. Vidurio Lietuvos archeologija: etnokultūriniai ryšiai. Vilnius, p. 98–105.

Girininkas A. 2013. Ankstyvasis metalų laikotarpis. Lietuvos archeologija, 2. Klaipėda.

Girininkas A., Zabiela G. 2003. Žvalgomieji tyrinėjimai Žemaičių Naumiesčio apylinkėse. Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 2002 metais. Vilnius, p. 302–307.

Gudavičius E. 1999. Lietuvos istorija. Nuo seniausių laikų iki 1569 metų. Vilnius.

Jovaiša E. 1997. Senasis geležies amžius: paminklai ir kultūros. Istorija, XXXVI. Vilnius, p. 48–65.

Jovaiša E., Vaškevičiūtė I. 2003. Baltų gentys. Lietuva iki Mindaugo. Vilnius, p. 67–89.

Bagdanavičiūtė I., Marmaitė I., Valiūnas J. 2004. Lietuvos pajūrio apgyvendinimas proistorėje: geologinio substrato įtakos tyrimai naudojant GIS. Lietuvos archeologija, 26, p. 149–160.

Michelbertas M. 1986. Senasis geležies amžius Lietuvoje. Vilnius.

Rimantienė R. (red.). 1977. Lietuvos TSR archeologijos atlasas, 3. Vilnius.

Sembritzki J. K. 1926. Geschichte der Königlich Preussischen See- und Handelsstadt Memel. Memel.

Šimėnas V. 1996. Rubokų kapinyno tyrinėjimai 1994 metais. Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1994 ir 1995 metais. Vilnius, p. 127–129.

Šimėnas V. 1997. Vakarų ir rytų baltų ribos kaita archeologijos duomenimis. R. Volkaitė-Kulikauskienė (red.). Vakarų baltai: etnogenezė ir etninė istorija. Vilnius, p. 39–67.

Šleinys R., Motuzas A. 2009a. Smėlžemiai (Arenosols). A. Motuzas (sud.). Dirvotyra. Vilnius, p. 274–277.

Šleinys R., Motuzas A. 2009b. Jauražemiai (Podzols). A. Motuzas (sud.). Dirvotyra. Vilnius, p. 277–279.

Šleinys R., Motuzas A. 2009c. Balkšvažemiai (Albeluvisols). A. Motuzas (sud.). Dirvotyra. Vilnius, p. 272–274.

Šleinys R., Motuzas A. 2009d. Išplautžemiai (Luvisols). A. Motuzas (sud.). Dirvotyra. Vilnius, p. 267–269.

Tamulynas L. 1998. Pleškučių-Pangėsų kapinyno žvalgomieji tyrinėjimai 1997 metais. Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1996 ir 1997 metais. Vilnius, p. 219–224.

Tautavičius A. 1968. Lietuvos archeologijos paminklai. Lietuvos pajūrio I–VII a. kapinynai. Vilnius.

Tautavičius A. 1987. Vakarų baltų pilkapių kultūra. Lietuvių etnogenezė. Vilnius, p. 86–88.

Tautavičius A. 1996. Vidurinis geležies amžius Lietuvoje (V–IX a.). Vilnius.

Tučas R. 2008. Rytų ir Vakarų Lietuvos teritorinio apgyvendinimo skirtumai viduriniame ir vėlyvajame geležies amžiuje. K. Kilkus (red.). Geografija, 44 (1). Vilnius, p. 1–8.

Tučas R. 2012. Lietuvos teritorijos apgyvenimo raida I–XII a. Daktaro disertacija. Fiziniai mokslai, geografija (06 P). Vilnius.

Vaisvalavičius A. 2009. Šlynžemiai (Gleysols). A. Motuzas (sud.). Dirvotyra. Vilnius, p. 279–281.

Vaškevičiūtė I. 2007. Tautų kraustymosi ir baltų genčių sklaidos laikotarpis. G. Zabiela (red.). Geležies amžius. Lietuvos istorija, II. Vilnius, p. 173–297.

Volkaitė-Kulikauskienė R. 1970. Lietuviai IX–XII amžiais. Vilnius.

Volkaitė-Kulikauskienė R. 1987. Lietuviai IX–XII amžiuje. Lietuvių tautybės susidarymas. R. Volkaitė-Kulikauskienė (red.). Lietuvių etnogenezė. Vilnius, p. 183–199.

Volkaitė-Kulikauskienė R. 2001. Lietuva valstybės priešaušriu. Vilnius.

Zabiela G. 1997. Lamatos žemė. Vakarų baltai: etnogenezė ir etninė istorija. Vilnius, p. 211–217.

Žulkus V. 2004. Kuršiai Baltijos jūros erdvėje. Vilnius.

Žulkus V., Jarockis R. 2013. Vikingų laikai ir ikivalstybinis laikotarpis. Lietuvos archeologija, IV. Klaipėda.

Žulkus V., Klimka, L. 1989. Lietuvos pajūrio žemės viduramžiais. Lietuvos istorija. Vilnius.

The Lamata Hillforts in the Context of the Cultural Landscape’s Transformations

Mantas Užgalis

Summary

The subject of this study is the Lamata land hillforts in the context of the transformations of the cultural landscape. These hillforts belonged to the Šilutė-Švėkšna-Priekulė archaeological monuments group and were used during the 1^st–13^th (middle of the 14^th) centuries AD. This territory, according to historiographic data, was known as Lamata from the 7^th (late 6^th?) to the 13^th centuries. Although there is no unanimous opinion about the ethnical dependence of Lamata in modern historio­graphy, some scholars distinguish smaller territorial units of Lamata as existing during the 10^th–13^th century AD period, the so-called castle districts or volosts (Lith. valsčius), which were mostly managed from the hillforts. The most significant political-administrative center of the entire Lamata is located in the Skomantai hillfort, including its satellite settlements. The northern part of this land, having a higher density of settlements, including Skomantai, was crossed by the Kuronian lands of Pilsotas – Samogitia’s main trade route.

In a comparison with data from the 1^st millennium, there is a slight tendency of relocation of the Lamata hillforts and their satellite settlements into more fertile lands during the beginning of the 2^nd millennium. This could have been caused by the increased importance of the more advanced agricultural cultivation methods, such as two-field or three-field systems, which were developed later than slash-and-burn farming. This could have also been caused by the coincidence that in the more fertile eastern part of Lamata, there were the tributaries of the Minija river, such as the uprivers of Veiviržas, Tenenys, and Šyša, having deeper valleys and the protuberances of riverbanks more suitable for building hillforts and fortifying them – hillforts that were further strengthened during the Viking ages.

From the 13^th century, the Lamata hillforts were no longer used as defensive fortifications. Most of them were abandoned and no longer experienced any intensive secondary anthropogenic impact. In Mockaičiai, Šiūpariai, Venckai, and Akmeniškiai, 2 hillforts experienced partial impact of intensive secondary anthropogenization. Meanwhile, the Pavilnutis and Vanagiai hillforts fully suffered such impact, while the Sakūtėliai hillfort was dug over and destroyed during the Klaipėda-Šilutė road construction works in the end of the 19^th century.