Lietuvos etnografiniai regionai ir miestas: kultūrinio vientisumo konstravimas

Santrauka

Atsižvelgiant į tai, jog nemaža dalis Lietuvos antropologų ir etnologų darbų, nagrinėjančių miesto ir miestiškumo problematiką, yra susiję su kaimu ar liaudiška kultūra, šiame straipsnyje keliamas klausimas, koks yra miesto ir etnografinio regiono santykis. Remiantis klasikiniais miesto antropologijos ir sociologijos darbais bei užsienio ir Lietuvos antropologų tekstais, nagrinėjančiais regiono sampratą, lietuvių etnologų darbais, atskleidžiančiais Lietuvos etnografinių regionų sukonstravimo specifiką, nagrinėjant Lietuvos etnografinius ir tarmių žemėlapius, siekiama konceptualiai apžvelgti, kodėl miestas gali arba negali būti tam tikro etnografinio regiono dalis, visiškai reprezentuojanti to etnografinio regiono tapatumą, kurio ribose jis yra.
Straipsnyje teigiama, kad nors regionas neturi konceptualaus antropologinio apibrėžimo, tačiau dėl to, jog gali būti sukonstruotas išoriškai, neretai įgauna instrumentinę ir klasifikacinę funkciją, t. y. susiejami ar atskiriami mažesni vienetai. Būtent griežta linija, apibrėžianti regiono ribas, etnografiniame žemėlapyje žymi panašumus ir skirtumus. Lietuvos etnografiniai regionai konstruoti judant nuo centro (tam tikri bruožai reiškiasi ryškiausiai) link periferijos, kur tam tikrų bruožų pasireiškimas mažėja. Tai reiškia, jog visai apibrėžtai, tolygiai pažymėtai sričiai etnografiniame žemėlapyje būdingas kultūrinis vientisumas – panašūs bruožai. Vis dėlto Lietuvos etnografiniai regionai sukonstruoti ne tik remiantis etnografine medžiaga, bet ir istoriniais duomenimis, kurie įteisina tam tikros teritorijos egzistavimą, pagrindžia vardo kilmę ir ribų susiformavimą, bei tarmių paplitimu, kuris laikomas vienu reikšmingiausių regioninio tapatumo bruožų. Straipsnyje atkreipiamas dėmesys, kad etnografinis regionas suvokiamas ne tik kaip teritorija, pasižyminti kultūriniu vientisumu, bet ir kaip teritorinis vienetas, įgyjantis administracinę funkciją, nes išskiriami organizaciniai centrai – miestai, patvirtinami herbai ir vėliavos, įsteigiama „valdžia“.
Straipsnyje atskleidžiama, kad miestas socialinės struktūros požiūriu yra visiškai kitoks negu kaimas, reprezentuojantis regioninę kultūrą. Priešingai negu kaimas, kuris siejamas su panašumu, bendrumu, artumu, tradicija ir pastovumu, miestas apibrėžiamas kaip tankiai apgyvendinta teritorija, kurioje vyrauja žmonių, kultūrų ir veiklų įvairovė, individualumas, būdingas nuolatinis vystymasis ir modernėjimas, o artumas kyla iš poreikio išlikti. Taigi, straipsnyje prieinama prie išvados, kad miestas socialiniu, kultūriniu požiūriu skiriasi nuo kaimo kultūros, jo priklausomybė etnografiniam regionui, kaip sukonstruotam kultūriniam vientisumui, kvestionuojama, tačiau miestas gali būti laikomas etnografinio regiono administraciniu centru.