Straipsnio šaltiniai – literatūros, kultūros, politikos veikėjo Povilo Višinskio rašytos korespondencijos (reportažai), publikuotos XIX a. pabaigos – XX a. pradžios spaudoje (Varpas, Ūkininkas ir kiti leidiniai). Višinskis, aprašydamas su konkrečia vieta ir plates-niu regionu susijusius įvykius, reiškinius ir problemas, į raštijos istoriją įeina kaip ne tik didžiųjų, bet ir mažųjų tekstų publicistas. Straipsnio tikslas – Šiaulių apskrities vaizdą išnagrinėti per žmogaus ir vietos santykio, tautinio ir vertybinio identiteto prizmę, į šį regioną žvelgiant per Višinskiui pamatinių nuostatų ir stiliaus perspektyvą. Višinskio tekstai leidžia įsitraukti į politine, visuomenine, kultūrine prasme turiningą ir prieštaringą tuometinio gyvenimo įvykių, reiškinių vertinimą. Jų sąsaja su konkrečia vieta, leisdama geriau pažinti šią vietą ir platesnį jos kontekstą, iškyla kaip idėjinės, kultūrinės, socialinės tiesos patikimumo kriterijus. Per carinės valdžios, jos įstatymų ar kasdieniame gyvenime įsitvirtinusių stereotipų kritiką pasireiškiantis tiesos siekimas korespondencijose įgauna su konkrečia vieta ir platesniu jos kontekstu susijusios istorijos pavidalą, o tai leidžia pažinti šios vietos ir kartu visos Lietuvos gyvenimo ritmą, skaitytoją kviečia į tautine, pilietine ir kitomis prasmėmis sąmoningesnį santykį su savo laiku. Ne mažiau įdomus yra pozityvus Višinskio žvilgsnis į istoriją ir dabartį, visuomeninio, socialinio, kultūrinio gyvenimo reprezentacija. Žmogaus ir vietos ryšys svarbus pristatant kultūrine, politine ir bendrai istorine prasme reikšmingus spektaklius ir gegužines. Kovingesnės ar reprezentacinės publicistikos atveju lokalaus žmogaus identitetą suponuojantis žmogaus ir vietos ryšys veikia kaip tautinį identitetą išreiškiantis, nacionalinį sąmoningumą stiprinantis veiksnys.
Šis kūrinys yra platinamas pagal Kūrybinių bendrijų Priskyrimas 4.0 tarptautinę licenciją.