Regioninis tarpvalstybinių santykių veiksnys: XX a. pradžios Latvijos irLietuvos patirtis

Santrauka

1918 m. Latvijos Respublika turėjo sausumos sieną su keturiomis valstybėmis. Nors įvairiais istorijos etapais Estija ir Lenkija buvo artimiausios Latvijos sąjungininkės, bet per ilgą laiką susiklostė glaudūs santykiai ir tarp Latvijos bei jos pietinės kaimynės Lietuvos. Šiame straipsnyje nepretenduojama į išsamų Latvijos ir Lietuvos santykių tyrimą, dėmesys sutelkiamas į tam tikrus svarbius aspektus ir kai kurias mažiau žinomas šių santykių detales, atspindinčias jų daugiabriauniškumą, universalumą ir tam tikrą nenuoseklumą.
Didžiausia kliūtis santykiams tarp dviejų Baltijos šalių plėtotis 1920 m. buvo sudėtinga Lietuvos tarptautinė padėtis – ypač jos atviras konfliktas su Lenkija. Nors Latvija, bandydama išsklaidyti Lietuvos įtarimus, 1921 m. vasario mėnesį viena iš pirmųjų pripažino Lietuvą de iure, tačiau Lietuvos politiniuose sluoksniuose vis dar buvo juntamas atsargus nepasitikėjimas Latvija. Politinius nesutarimus kompensavo abiejų šalių visuomeninių organizacijų ir draugijų siekiai suartėti. 1921 m. Rygoje ir Kaune įkurtos Latvijos ir Lietuvos bei Lietuvos ir Latvijos vienybės draugijos, siekdamos suartinti abi tautas, organizavo kalbos kursus ir ekskursijas į kaimynines šalis. Ypatinga siekių suartėti raiška, kuriai lygių visoje Europoje tarpukariu sunku rasti, buvo kasmetiniai Latvijos ir Lietuvos santykių suartėjimo suvažiavimai, organizuoti nuo 1924 metų. Jie prisidėjo ne tik prie kultūrinių ir mokslinių ryšių tarp dviejų tautų stiprinimo, bet ir leido išsaugoti abiejų šalių politinės sąjungos idėją. Vis dėlto šiuos siekius temdė politiniai prieštaravimai ir Lietuvos politinių emigrantų veikla Latvijoje. Po 1927 m. lapkričio mėnesį Rygoje vykusio Lietuvos politinių emigrantų kongreso, kuriame išryškėjo politiniai prieštaravimai tarp pačių emigrantų, Latvijos vyriausybė sustiprino priemones Lietuvos emigrantų politinei veiklai apriboti. Šią vyriausybės poziciją smerkė Latvijos socialdemokratai: jie tai vertino kaip Latvijos vyriausybės norą įsiteikti Lietuvai. Tačiau Latvijos vyriausybė pasirinko valstybingumo prioritetą ir paaukojo demokratijos ir žmogaus teisių idealus. Vertinant Latvijos ir Lietuvos santykius 1920 m., kaip pagrindinį šių santykių bruožą reikėtų išskirti tam tikrą dualizmą: jei visuomeninės organizacijos ir bendrijos siekė suartinti abi šalis, tai nepalankiai susiklosčiusios aplinkybės Lietuvos užsienio ir vidaus politikoje trukdė sukurti glaudžią politinę Baltijos šalių sąjungą. Šiame konkrečiame tarpvalstybinių santykių modelyje reikėtų ieškoti skirtingų požiūrių į santykius tarp Latvijos ir Lietuvos tarpukario laikotarpiu: jei tradicinių tarpvalstybinių santykių požiūriu vyriausybės lygmeniu galima sutikti su kai kurių Latvijos istorikų nuomone, kad Estija yra vienintelė Latvijos sąjungininkė, tai, vertinant visuomenės nuotaikas ir siekius, artimiausi Latvijos santykiai vis dėlto buvo siejami su Lietuva.