„Apibrėžtos erdvės“ literatūriniame-istoriniame Vinco Mykolaičio-Putino romano „Sukilėliai“ diskurse

Santrauka

Vinco Mykolaičio-Putino romanas Sukilėliai rašytas, redaguotas ir nebaigtas istoriškai-ideologiškai sudėtingu metu, daugiau kaip dešimtmetį (apie 1953–1967), kone iki pat rašytojo mirties. Ne tik sovietmečio ideologijos pėdsakų, bet ir autentiškos istorinės atminties įspaudų turi tiek romanas, tiek ir maždaug 1953–1960 metais rengta jo rašymo Medžiaga, iki šiol nesulaukusi tyrinėtojų dėmesio. Turint galvoje tam tikro regiono ar konkrečių vietovių svarbą apskritai 1863–1864 metų sukilimo recepcijoje, verta iš naujo pažvelgti ir į šį aspektą Mykolaičio-Putino Sukilėliuose, kelti prielaidą apie vietos ir jos vaizdinių reikšmę romano sampratoje.

Straipsnio objektas – konkrečių vietų, vietovių ar platesnių teritorijų, šalių ar etnografinių regionų atmintimi pasižymintis literatūrinis-istorinis diskursas Mykolaičio-Putino romane ir minėtoje Medžiagoje, arba pagalbiniame kūrinio šaltinyje. Šiuo diskursu laikomi literatūriniai, tautosakiniai, iš dalies ir religiniai intertekstai tyrimo šaltiniuose, vietų bei regionų vaizdiniais pasižyminti kultūrinė sukilimo atmintis. Metodologiškai tyrimas remiasi kultūrinės ir socialinės atminties samprata. Neapeinant prieštaringos Sukilėlių recepcijos, literatūrinė-istorinė romano ir platesnio jo konteksto reikšmė parodoma, išnagrinėjus tokias semantines linijas kaip lietuvių bendrystė su lenkais, sukilėlių priešiškumas maskoliams, sukilimo mitologizacija, religinis naratyvas ir kita.