Lietuviškumo apraiškos XX a. pirmos pusės latvių literatūroje: stereotipinės ir neįprastos

Santrauka

Straipsnyje remiamasi literatūrologinės imagologijos siūloma teorine prieiga, darant prielaidą, kad vienos šalies grožinėje literatūroje atsiveriantis kitos šalies, tautos vaizdas nėra vien tik tekste užsisklendžiantis literatūrinis dydis, bet dažnai atspindi ir tam tikras istorines, geografines, socialines, ekonomines, kultūrines ir panašias realijas. Literatūros kūrinių, kuriuose išryškėja su Lietuva susijusi tematika ar pavieniai lietuviški motyvai XX a. pirmos pusės latvių literatūroje yra labai daug, todėl apsiribojama tik dalies jų analize pasirinktuoju imagologiniu aspektu. Aktualizuojama apie trisdešimt įvairaus žanro įvairių to meto autorių – ir žinomų, tapusių klasikais, ir mažiau žinomų – kūrinių.

Daugumoje šių kūrinių atsiskleidžia tokios lietuviškumo apraiškos, kurias galima laikyti šabloniškomis, stereotipiškomis, nes jos yra pasikartojančios, įvairiuose kontekstuose įgaunančios naujų semantinių, emocinių atspalvių, bet visuomet išlaikančios daugmaž tą patį prasminį branduolį. Viena dažniausiai pasitaikančių tokių apraiškų buvo lietuvio elgetos (leišu nabags / ubags) etnotipas, atspindintis istorinę, ekonominę XIX a. antros pusės – XX a. pirmos pusės situaciją, kada Latvijoje elgetaudavo daug žmonių iš Lietuvos. Grožinėje literatūroje taip pat dažnas ir labai įvairiai joje varijuojamas Lietuvos kaimynystės, geografinės artumos motyvas. Gerokai retesni, bet vis dėlto irgi kūriniuose pasikartojantys buvo „lietuviškos vyšnios“ (leišu ķirsis) ir „lietuviškos žąsies“ (leišu zoss) motyvai, susiję su atitinkamomis anuomet Latvijoje išplitusiomis agrarinėmis ir kulinarinėmis realijomis. Nuo objektyvių realijų atsietu reikėtų laikyti poeto Ačio Keninio (Atis Ķeniņš, 1874–1961) eilėraščio žodžiais sukurtos kompozitoriaus Alfredo Kalninio (Alfrēds Kalniņš, 1879–1951) dainos išpopuliarintą pražūtingo „Lietuvos liūno“ (leišu muklājs) vaizdinį, turėjusį metaforinę ir paprastai su Lietuva tiesiogiai nesiejamą prasmę.

Išskirtinumu, neįprastumu, net tam tikru kultūriniu egzotiškumu pasižyminčios Lietuvos temos apraiškos tuometėje latvių literatūroje santykinai negausios. Straipsnyje analitiškai pristatomi penki prozos kūriniai, kuriuose pasirodo gana išsamūs netipiškų, neordinarių personažų iš Lietuvos portretai. Iš jų meniškai įtaigiausias – religine Toros dvasia auklėto, bet galiausiai marksizmo tiesomis įtikėjusio Lietuvos provincijos žydo Pereco ir jo aplinkos paveikslas, sukurtas garsaus kairiųjų pažiūrų rašytojo Andrėjo Kurcijaus (Andrejs Kurcijs, tikr. Andrejs Kuršinskis, 1884–1959) apsakyme „Varguolių dievas“ („Nabago dievs“, 1929).