„Šeimininkių pilys“: kulinarinis švietimas žemės ūkio ir amatų-namų ruošos mokyklose Lietuvoje 1918–1940 metais

Santrauka

1918–1940 metais Lietuvoje susiformavo specialių mokyklų, dar vadintų šeimininkių pilimis, tinklas, kuriame mokant namų ruošos buvo vykdomas ir kulinarinis švietimas. Šis tinklas apėmė žemesniąsias žemės ūkio mokyklas bei žemesniąsias ir vidurines amatų-namų ruošos mokyklas. Pagal specializaciją mokyklos turėjo rengti žemės ūkio specialistes arba amatininkes. Kulinarinės dalies programoje visų mokyklų siekiai buvo orientuoti į namų ūkio kultūros modernizavimą, modernesnių, to laikotarpio gastronomines tendencijas atitinkančių patiekalų gaminimo mokymą. Šias mokyklas steigė tiek valstybinės institucijos, tiek ir visuomeninė iniciatyva. Mokyklų, kurias išlaikė moterų draugijos ar katalikiškos organizacijos, buvo beveik dvigubai daugiau negu valstybinių (santykis 17 ir 9).

Gan reikšmingas kulinarinio švietimo pamokų skaičius bendrose šeimininkių pilių programose rodo išskirtinį dėmesį šiai sričiai. Kulinarinio mokymo turinys buvo nukreiptas keletu krypčių, kurios gerai atspindėjo ir bendrąsias to meto maisto kultūros tendencijas. Orientuotasi moderniai atnaujinti ir racionalizuoti maisto gaminimo aplinką, įrangą bei gaminimo įrankius ir indus. Atsižvelgiant į ypač kaimuose dar išlikusius gan archajiškus stalo kultūros aspektus, mokyklose mokinėms suteiktos žinios apie stalo serviruotę, dekorą, elgesio prie stalo pagrindus. Taip pat akcentuotas mokslo pasiekimų integravimas maisto gamyboje, remiantis kuriais svarbūs tapo patiekalų maistingumo, tinkamo jo virškinimo, vitaminų įtraukimo į mitybą aspektai. Reikšmingos kulinariniame švietime buvo ir vietinės maisto produkcijos panaudojimo idėjos. Vis dėlto bendros patiekalų receptūros daugiau buvo nukreiptos į bendraeuropietišką meniu, gastronacionalinių apraiškų daugiau pasitaikydavo tik ne itin gausiai į programas įtrauktų lietuviškais vadintų valgių ir gėrimų gaminime bei religinių švenčių, pasninko tradicijose.

Nors baigusių šeimininkių pilis skaičius sąlyginai nedidelis, tačiau žiūrint tik į jį nustatyti šių studijų poveikio mastą nebūtų tikslu. Mokinės, ar grįžusios į namus ar įsidarbinusios virėjomis, šeimininkėmis turtingesniųjų šeimose, jau dalijosi savo mokslų metu gauta patirtimi ir žiniomis, taigi žinių sklaida plėtėsi. Kita vertus, mokyklos kaip kulinarinio raštingumo centrai turėjo įtakos ir tai vietos bendruomenei, kurioje buvo įkurtos. Mokinės savo kulinarijos žinias įtvirtindavo gamindamos maistą mokyklų valgyklose, taip pat priimdamos įvairių gaminių užsakymus, taip supažindindamos vietos bendruomenes su dar geriau provincijoje nepažintomis modernesnėmis gastronominėmis tendencijomis.