Rėzeknės žydų kapinės kaip „kito“ reprezentacinis paminklas Latgalos kultūroje

Santrauka

Šio tyrimo tikslas – kultūriniu semiotikos požiūriu išanalizuoti Rėzeknės žydų kapinių verbalinius ir neverbalinius ženklus bei išsiaiškinti Latgalos žydų semiosferos hibridizacijos ypatumus. Straipsnyje Rėzeknės žydų kapinės apibūdinamos kaip reprezentatyvus „kito“ paminklas Latgalos kultūroje, pasižymintis ypatingomis kalbos ir ritualinės grafikos tradicijomis, vertinga genealogine medžiaga ir istoriniais įrodymais apie vietos žydų likimus bei turintis ypatingą kapų kultą, nulemtą etniškai įvairios aplinkos.

Žydai Latgaloje visada puoselėjo ir išsaugojo savo kultūrinį kitoniškumą; tai būdinga ir jų kapinių tvarkymo tradicijoms. Atsižvelgiant į atitinkamos epochos kultūrines ir socialines tendencijas, galima atsekti kapų užrašų, grafikos ir formų formavimosi pokyčius. Ryšiai su vietinės daugumos – latgaliečių – tradicijomis rodo žydų kapinių kultūros hibridizaciją. XX amžiuje jidiš kalba pamažu nyksta iš kapų užrašų, tai lemia mažėjantis jos kalbėtojų skaičius. Sovietų okupacijos metais šventosios kalbos – hebrajų kalbos – vaidmuo kapų užrašuose sumažėjo, o rusų kalbos dalis užrašuose išaugo. Paskutiniame XX amžiaus dešimtmetyje vyrauja kapų užrašai rusų kalba, o tai patvirtina hebrajiškai kalbančiųjų mažėjimą. Simbolinė XX amžiaus antros pusės kapų kulto grafikos reikšmė niveliuojasi, vietiniai žydai perima latgalietiškas antkapių kūrimo tradicijas. Ritualinėje grafikoje matyti informacijos perdavimas „kitos“ kultūros gavėjams, pavyzdžiui, vietoj menoros pavaizduota geltona Dovydo žvaigždė, nes vietiniams gyventojams geltona šešiakampė žvaigždė labiau atpažįstama kaip liudijimas apie holokaustą. Menora negali sukelti asociacijos su žydu, nes žvakės ir žvakidės yra įprasti latgaliečių kapų grafiniai elementai. Tokia simbolių pasirinkimo tendencija rodo savitą kultūrinį dialogą ir jo įgyvendinimo priemones, orientuotas į atskiros etninės grupės savęs pristatymą, naudojant atpažįstamus stereotipinius ženklus vietoj konkrečių kulto simbolių, vietos gyventojų kalbą vietoj jų šventosios kalbos. Jie nori būti suprasti ir suprasti save patys, nes Latgaloje ir Rėzeknėje žmonių, žinančių autentišką hebrajų kalbos reikšmę ir sakralinius kulto ženklus, yra gana mažai. Bet kuriuo atveju komunikacija ar kultūrinis dialogas vis dar egzistuoja, bent jau kapų kultūra vis dar sugeba perteikti savo pagrindines vertybes stereotipinių, gerai žinomų ženklų pavidalu. Tokiu būdu „kitas“ linkęs būti pastebėtas ir suprastas.