1868 metais pasirodė dvi Žemaičių vyskupo Motiejaus Valančiaus (1801–1875) knygos – "Vaikų knygelė" ir "Paaugusių žmonių knygelė". Jos žymi lietuvių vaikų ir paauglių literatūros pradžią. Tą liudija knygų pavadinimai, nurodantys adresatą – vaikus ir paaugusius žmones – paauglius, jaunuolius. Svarbu tai, kad Valančius mąsto apie specifinį skaitytoją – vaiką.
Šio straipsnio tikslas – aptarti, kokį leidybos kelią nuėjo Valančiaus "Vaikų knygelė", kokių svarbiausių modifikacijų (tekstinių ir vizualinių) patyrė šis didaktinių apsakymų rinkinys. Straipsnyje tiriami šie aspektai: 1) tekstų atrankos ir jų pateikimo klausimai, 2) tekstų autentiškumo, t. y. to, kas paremta pirmuoju leidimu (spausdintiniu originalu), išsaugojimas, 3) koks buvo Valančiaus tarmiškai parašytos "Vaikų knygelės" tekstų pateikimas bėgant laikui. Valančiaus "Vaikų knygelės" leidybos keliai labai iškalbingi: jie atspindi ir Lietuvos istoriją, ir lietuviškų tekstų redagavimo istoriją (spaudos lotyniškais rašmenimis draudimo metus, kontrafakcijos reiškinį, lietuvių išeivijos Jungtinėse Amerikos Valstijose kultūrinius darbus, sovietmečio ideologijos nuostatas, perėjimą prie moderniosios tekstologijos taikymo leidžiant senuosius tekstus).
Labai svarbu pabrėžti tai, kad Valančiaus kūrinių kalbinė raiška, ypač stiliaus klodas yra įdomus reiškinys visoje lietuvių literatūroje. Paradoksalu, bet, leidžiant pakartotinius leidimus, neretai nukentėdavo būtent stilistinis kūrinių sluoksnis, būdavo niveliuojama tarmė, tad „nutrinta“ ir nemaža autentiškojo sluoksnio dalis, egzotiškas XIX a. didaktinės prozos dvelksmas. Darbe pasitelkiama interdisciplininė tyrimų prieiga, derinamos literatūrologijos, tekstologijos ir dailėtyros tyrimo perspektyvos.
Šis kūrinys yra platinamas pagal Kūrybinių bendrijų Priskyrimas 4.0 tarptautinę licenciją.