XV–XVIII a. dalis Kuršo gyventojų kėlėsi į Kuršių neriją. Atsikėlėliai atsinešė savo dialektą, kuris, jiems susimišus su lietuviais, vokiečiais bei prūsų palikuoniais, tapo atskira etninės mažumos kalba. Ji daugiausia buvo vartojama žvejyboje ir žvejų namuose. Ji neturėjo savo rašto, tačiau įvairūs kalbininkai ir etnografai bandė ją fiksuoti, tam naudodami kitų (vokiečių, lietuvių, latvių) kalbų rašmenis. Kuršininkų kalbos paminklai yra negausūs. Straipsnyje lyginami kuršininkų kalbos XIX a. pabaigos, XX a. pradžios ir XX a. pabaigos žodynėlių būdvardiniai inventoriai, siekiant etimologijos požiūriu išsiaiškinti lietuvių kalbos įtaką kuršininkų kalbos būdvardinei leksikai ir patikrinti, kaip jai per maždaug 150 metų keitėsi lietuvių kalbos poveikis. Kuršininkų kalbą tyrinėjusių kalbininkų būdvardžių aprašymai nėra išsamūs, kadangi, aprašant kuršininkų kalbos skolinius iš lietuvių kalbos, dažniausiai dėmesys kreipiamas į daiktavardžius ir veiksmažodžius.
Pirmasis tyrimo medžiagą sudarantis žodynėlis yra 1879 metais Tilžėje išleistas Maksimiliano Voelkelio Die lettischen Sprachreste auf der Kurischen Nehrung. Jo būdvardinis inventorius yra mažiausias iš trijų paimtų žodynų. Antrasis šaltinis – Jurio Plakio sudarytas žodynėlis, pridėtas kaip priedas prie jo studijos Kursenieku valoda, išleistos 1927 metais. Šiame žodynėlyje pateiktas būdvardžių inventorius yra gausiausias. Trečiasis žodynėlis paskelbtas 1993 metais Christliebės el Mogharbel disertacijoje Nehrungskurisch. Visuose trijuose žodynėliuose iš viso užfiksuotos 272 būdvardinės leksemos. Skoliniai buvo atskirti nuo veldinių, remiantis latvių kalbos žodynu (Mīlenbahs ir Endzelīns, 1923–1932), lietuvių kalbos žodynu (Naktinienė, 2017) bei šiais kriterijais: fonomorfologiniu, leksiniu, darybiniu, semantiniu ir geografiniu. Bendrai buvo atpažinta 50 leksemų, kurias galima laikyti lituanizmais. Tarp jų pasitaikė problemiškų atvejų, kuriuos galima spėti esant kuronizmais. Iš tų atpažintų lituanizmų dar buvo išskirti 9 slavizmai (kadangi kuršininkų kalba tiesioginių skolinių iš slavų kalbų neturėjo, jie priskiriami prie lituanizmų). Slavizmai buvo paskirstyti į darybiškai adaptuotus ir neadaptuotus slavizmus. Pastebėta, kad tiriamajame būdvardiniame inventoriuje ypač pasireiškia krikščionybės diskurso semantinė grupė.
Norint geriau pastebėti lietuvių ir kuršininkų kalbų sąveiką, palyginimui papildomai buvo paimta medžiaga iš senesnio ir vėlesnio už tiriamąją medžiagą laikotarpio – XVIII a. pabaigos Peterio Pallaso žodyno Linguarum totius orbis Vocabularia comparativa ir XXI a. pradžios Dalios Kiseliūnaitės užfiksuotą vieno garso įrašo iššifruotą medžiagą, surinktą ekspedicijų Švedijoje metu.
Šis kūrinys yra platinamas pagal Kūrybinių bendrijų Priskyrimas 4.0 tarptautinę licenciją.