Laiškai iš praeities: Justino Marcinkevičiaus laiškai mokytojai Genovaitei Andrašiūnienei

Santrauka

Ilgametė įprasta komunikacija laiškais labai pakito. Dar prieš porą dešimtmečių rašyti laiškus į kitą miestą, šalį ar tiesiog toliau gyvenančiajam buvo visiškai įprastas reiškinys. O dabar, jei ir išsiunčiami popieriniai laiškai, tai būna dažniausiai dokumentai arba atvirukai su sveikinimais ir linkėjimais. Taigi, laiškus tyrinėti įdomu ir prasminga kaip nykstantį komunikacijos būdą. Laiškų tyrimai įdomūs įvairių mokslo šakų atstovams, kurie tokiu būdu turi galimybę sužinoti daugiau informacijos apie laiško adresatą, adresantą, bendrą laiško komunikacijos diskursą. Laiškai traukia ne tik mokslininkų dėmesį, bet ir asmenybėms neabe­jingą skaitytoją, todėl jų publikacijos būna itin populiarios, ypač žinomų žmonių, skaitomi tarsi romanai. Be to, tai pateisina visuomenės normų nustatytą tabu – svetimų laiškų skaitymą.

Šio straipsnio tyrimo objektas – poeto Justino Marcinkevičiaus laiškai mokytojai Genovaitei Andrašiūnienei, rašyti 1949–1961 metais išvažiavus studijuoti į Vilnių. Andrašiūnienė buvo Prienų rajono šviesuolė, lietuvių kalbos mokytoja, kuri rėmė finansiškai ir morališkai gabius savo mokinius, tarp jų ir poetą Marcinkevičių, kalbininką Joną Kazlauską. Apie šių laiškų egzistavimą daug metų sklandė žinia tarp prieniškių, kol prieš kelerius metus jie atsitiktinai pateko į poeto šeimos rankas (apie šių laiškų išlikimą nežinojo ir pats Marcinkevičius). Išlikę 44 Marcinkevičiaus laiškai mokytojai Andrašiūnienei, kurie buvo rašyti studijų metais iš Vilniaus. 43 laiškai išsilaikę puikiai, o vienas jau nebeįskaitomas, nes išplyšęs trečdalis teksto. Iš viso kompiuteriu buvo perrinkta 3,2 a. l. teksto.

Laiškų tyrimas atskleidžia Marcinkevičiaus ir jo mokytojos artimą ryšį, projektuojamą tarsi mamos ir sūnaus santykį. Andrašiūnienė – ne tik finansinė rėmėja, motiniška globėja, bet ir pirmoji jaunojo poeto kūrybos kritikė, svariai prisidėjusi prie jo asmenybės formavimo. Straipsnyje šie santykiai atskleidžiami tiek trumpai aptariant turinį, tiek atkreipiant dėmesį į laiškuose vartojamus kreipinius. Poeto pasirinkimas vadinti mokytoją mama, mamyte, motina patvirtina faktą, kad ankstyvoje paauglystėje mamos netekęs vaikas ilgisi motiniškos globos.

Jaunojo poeto laiškuose atsiskleidžia jo talentas rašyti – tekstai sklandūs, literatūriški. Be to, daug susirašinėjama apie jo paties kūrybą, pasakojama apie poezijos pasiekimus ir kūrybinius nuopuolius. Nors mažai ir labai atsargiai rašoma apie pasipriešinimą tuometinei ideologijai, vis dėlto šias Marcinkevičiaus nuostatas laiškuose galima išskaityti. Įdomūs laiškai, kuriuose jaunasis poetas ginčijasi, pykstasi su mokytoja, nes jie atskleidžia ir poeto maištingumą, kuris yra labai netikėtas. Galimybė pažvelgti į Marcinkevičiaus jaunystę, skaitant jo laiškus, suteikia daugiau žinių apie poeto kūrybos kaitą ir jo asmenybės formavimąsi.