Mokinių santykiai kaip edukologijos tyrimo objektas globalizacijos sąlygomis

Santrauka

Straipsnyje pirmiausia aptariama kultūra globalizacijos kontekste ir apibūdinama globalizuotos kultūros įtaka žmonių santykiams kaip jų dvasingumo raiškai. Remiantis skirtingomis teorijomis (personalizmo, humanizmo, egzistencializmo, neotomizmo ), santykiai su žmonėmis laikyti išskirtine žmogaus dvasinio pasaulio raiškos sritimi. Kai šie santykiai sutrinka ar nutrūksta, žmogus tarsi netenka gyvenimo prasmės, susvetimėja, kitaip ima žiūrėti ir į save. Pasikeitęs santykis su savimi gali turėti jtakos ir santykiams su kitais žmonėmis. Kadangi globalizuota kultūra skatina tarpininkaujamo bendravimo įsigalėjimą, galintį suponuoti santykius, menkai grindžiamus moralinėmis vertybėmis ar net perdėm individualistinius, todėl svarbu žinoti, kokie santykiai vyrauja skirtingo amžiaus mokinių bendruomenėse ir kokiomis vertybėmis jie grindžiami. Šiuo požiūriu dėmesys visų pirma atkreiptinas i santykių humaniškumą kaip esminį santykių brandos kriterijų). Todėl pasinaudojant empiriniais tyrimų duomenimis šiame straipsnyje taip pat siekiama atskleisti paauglių (VII-IX klasių mokinių) ir vyresniųjų mokinių (X-XI klasių) santykių su kitais žmonėmis ir savimi ypatumus ir išryškinti šių santykių priklausomybę nuo amžiaus ir lyties. Tyrimo duomenys parodė, kad nors vyresniųjų mokinių) ir jiems artimų žmonių (tėvų, bendraamžių ir mokytojų) santykiai nėra labai humaniški, tačiau svarbiausia gerinti vyresniųjų mokinių ir jų tėvų bei bendraamžių santykius. Be to, vyresniųjų mokinių santykis su savimi yra prastesnis nei jų santykiai su bendraamžiais. Antra vertus, nors mergaičių santykiai su savimi ir kitais asmenimis yra humaniškesni, bet mergaitės išreiškė ir stipresnį humaniškesnių santykių su mokytojais troškimų nei vaikinai. Paauglių ir jiems artimų žmonių, panašiai kaip ir vyresniųjų mokinių ir kitų žmonių santykiai, taip pat nėra pakankamai humaniški. Antra vertus, paauglių ir jų motinų bei mokytojų santykiai buvo humaniškesni nei su bendraamžiais ar savimi. Tačiau šie santykiai neaprėpia visų edukacinio proceso dalyvių ir negarantuoja, kad tokie pat santykiai yra palaikomi su skirtingo amžiaus jaunimo atstovais. Todėl ypač svarbu, kad stiprėtų šio amžiaus mokinių santykių humaniškumo, pagrindinės dvasingumo išraiškos, tendencija.