Straipsnyje aptariami lietuvių liaudies pedagogikoje dažniausiai taikyti dorinio ugdymo metodai. Etnografinės medžiagos analizė atskleidė, kad XX a. pirmosios pusės kaimo bendruomenėje dorinis ugdymas buvo sutelktas į netinkamų vaiko polinkių, elgesio apraiškų prevenciją, slopinimą ar šalinimą. Gausiausią ugdymo metodų grupę sudarė sakytiniai (žodiniai) metodai: pamokymai, apimantys ir paaiškinimus, patarimus, įtikinimus, moralus, taip pat draudimai, papildyti tikėjimais, įspėjimais ar bauginimais. Liaudies pedagogikos nuostatose atsispindėjo drausmės ir bausmių, išreikštų bauginimais, barimais, keiksmais, pajuoka ir fiziniu poveikiu, būtinybė. Tačiau fizinės bausmės buvo taikomos tik nepasiteisinus kitiems poveikio būdams. Skatinimo metodai (pagyrimai ir apdovanojimai) liaudies pedagogikoje dažnai buvo traktuojami kaip vaikų „gadinimas” ir doriniam ugdymui buvo naudojami itin retai.