Santrauka
straipsnyje gvildenamos klasikinių kalbų mokymo(si) metodologinės problemos: apžvelgiama lotynų ir senosios graikų kalbų dėstymo patirtis, vertinamos Krasheno monitoriaus, lnterlanguage, kognityvioji svetimosios kalbos mokymosi teorijos, analizuojami šiuolaikinių mokslininkų darbai, akcentuojantys racionalų sąmoningo kalbų mokymosi ir dėstymo aktyvinimą. Keičiantis požiūriui į ugdymą ir ugdymąsi, siektina, kad tiek klasikinė lotynų, tiek senoji graikų kalbos taptų artimesnės jaunam žmogui, nes jos teikia specifinių asmenybės sklaidos galimybių. Racionalus šių kalbų mokymo(si) aktyvinimas sietinas su pozityviais svetimų kalbų mokymosi teorijų principais ir šiuolaikinėmis moderniųjų kalbų dėstymo tendencijomis.
