Mūsų švietimo reforma, numatydama prioritetus ir spręstinus uždavinius, reikalauja visų tipų ir lygių švietimo įstaigose įgyvendinti ugdymo diferenciacijos principą. Šis principas realizuojamas per diferencijuoto molymo sistemą. Siekiant, kad diferencijuoto mokymo sistema būtų pripažinta ir efektyvi, skatintų pedagogus mąstyti ir kūrybiškai dirbti, būtinas jos metodologinis pagrindimas. Šis pagrindimas turi remtis ne tik ugdymo istorija, bet ir išryškinti pasaulinės edukacinės, psichologinės ir filosofinės minties įtaką tiriamam didaktiniam procesui, jo teoriniams teiginiams, metodiniams pasiūlymams ir laukiamiems rezultatams. Šiuo straipsniu to ir siekiama. Aptariamos J.J. Rouseau, G.S. Hall, J. Dewey, M. Montessori ir kitų autorių pažiūros. Straipnio pabaigoje prieinama prie išvados, jog diferencijuotas mokymas susieja naujais ryšiais mokinio individualybę su mokykla. Jis turi teisę rinktis tokią. mokyklą, kuri atitiktų jo veiklos motyvaciją, jo poreikius, interesus, gyvenimo planus ir sugebėjimus.
