Straipsnyje, aptariant mokytojų rengimo problemas, ypač akcentuojama viena jų – pedagogikos kursas pernelyg teoriškas. Nesugebant teorijos taikyti praktikoje, pradedama abejoti pačios pedagogikos nauda, net imama svarstyti, ar pedagogika yra mokslas, ar tik susistemintas pageidavimų, idealių pasiūlymų, ideologinių teiginių rinkinys. Siejant teoriją su praktika sustiprėtų tiek pedagogikos mokslo autoritetas, tiek konkreti jo nauda. Rengiant mokytojus būtina daugiau dėmesio skirti šioms pedagoginės praktikos sritims: savimonės aktyvacijai, santykiams, bendravimui, vertinimui, konsultavimui, globos, vadovavimo įgūdžiams, išmokimo technologijoms. Pirmiausiai reikėtų rengti auklėtoją, o ne mokytoją. Daugiau dėmesio derėtų skirti pedagoginei praktikai. Žinoma, mokytojų rengime nereikėtų sumenkinti pedagogikos teorijos ir istorijos vaidmens. Taip pat svarbu, kad studentai išmanytų ugdymo filosofiją ir psichologiją, būtų susipažinę su įvairių šalių švietimo sistemomis.
