Nepasiteisinus marksistine ideologija pagrįstiems ugdymo tikslams, labiausiai orientuotiems į ekonomikos poreikių tenkinimą, vienu didžiausių iššūkių nepriklausomos Lietuvos mokykloms tapo ugdymo tikslų paieška. Pagrindinėmis ugdymo tikslų gairėmis turėtų būti žmogus ir jo prigimties traktavimas, žmogaus sąveika su empirinėmis aplinkos vertybėmis ir žmogaus sąveika su idealinėmis ir dvasinėmis vertybėmis. Tačiau siekiant išvengti vienašališkumo ugdymo tikslus reikėtų kildinti ne vien iš žmogaus asmenybės sampratos, ne vien iš sociologinių doktrinų ar kultūros filosofijos, ne vien iš religinių ar ateistinių interesų, bet iš visybinio požiūrio į tikrovę ir ugdymo procesą. Bendrą ugdymo tikslą galima apibrėžti taip: padėti žmogui realinėmis ir idealinėmis vertybėmis plėtoti prigimties duomenų visumą, kad gebėtų išmintingai, kūrybingai ir dorai veikti gyvenime. Kalbant apie tikslus, žodis „padėti” ypač akcentuotinas. Pagalba mokiniui turėtų pakeisti įsigalėjusį vadovavimą. Mokytojui padedant mokinys turėtų pats sau kelti tikslus, apmąstytų, kaip juos pasiekti ir imtųsi praktinių veiksmų.
