Lietuvos mokytojo socialinio aktyvumo raidos bruožai

Santrauka

Socialinis mokytojo aktyvumas apibrėžiamas ir kaip asmeninė, ir kaip integrali visuomenės nario savybė, apimanti daugelį bruožų - idėjiškumą, pilietiškumą, humaniškumą, tautiškumą, kūrybiškumą ir t.t., ir realizuojama visuomeninėje, politinėje, kultūrinėje, profesinėje ir kitose sferose. Straipsnyje siekiama atskleisti mokytojų socialinio aktyvumo raišką įvairiomis istorinėmis aplinkybėmis. Aptariama mokytojų pasipriešinimas polonizacijai ir Rusijos caro represijoms XIX a. - XX a. pradžioje, aprašoma slaptųjų lietuviškų mokyklų mokytojų, vadinamųjų daraktorių, veikla. Vieni aktyviausių visuomenės atstovų mokytojai išliko ir nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu (1918-1940 m). Pirmosios sovietinės okupacijos metu (1940-1941 m.) nemažai mokytojų įvardinti kaip „kenkėjiški” ir politiškai nepatikimi. Jie buvo tremiami, atleidžiami iš darbo. Represijos tęsėsi ir pokario metais. Ilgainiui daugumos mokytojų socialinis aktyvumas itin sumažėjo. Dalis mokytojų tapo įrankiu sovietinės ideologijos sklaidai.