Straipsnyje atskleidžiama dvasingumo paradigmos esmė, aptariamas jos ir žmogaus prigimties ryšys, o ypač su dvasinėmis galiomis, kurių dėka jis tampa asmeniu, galinčiu transcenduoti tikrovę, būti laisvas, save turėti ir valdyti, autentiškai apsispręsti, remtis sąžine. Pastaroji skleidžiasi būties tiesos pažinimo matmeniu, nuo antikos laikų saistomu su transcendentalijomis (tiesa, gėriu, grožiu). Jų pagrindu sudarytas hipotetinis dvasingumo modelis ir nustatytos paauglių dvasinių vertybių sklaidos tendencijos per dešimtmetį (1999–2009) požiūrių, išgyvenimų ir elgesio lygmenimis.