Ugdymas kaip performatyvi prieštara: subjektyvumo ribotumai (ir galimybės) Antropocene

Santrauka

Aplinkodairiniu požiūriu orientuota švietimo politika dažnai laikoma bene pagrindine visuomenės atsako į pasaulinę klimato krizę priemone. Kaip pastebi Gough (2021), tiek politikos formuotojai, tiek mokslininkai laikosi bendros nuomonės, kad į švietimą reikia žiūrėti ne tiek kaip į priemonę, užtikrinančią sociokultūrinę reprodukciją ir esamų žinių perdavimą, o veikiau kaip į socialinių ir kultūrinių pokyčių katalizatorių. Šiame straipsnyje siekiama kritiškai įvertinti galimybes ir kliūtis tokiems pokyčiams įvykti švietimo srityje, atsižvelgiant į „ontologinio nesaugumo“ (Hamilton, 2017) būklę, kurią suponuoja antropoceno samprata. Tekstas suskirstytas į tris dalis: 1) sekant Chakrabarty, išryškinamos ir susiejamos dėl antropogeninės klimato kaitos kylančios politinės ir estetinės problemos bei svarstoma jų reikšmė bei edukacijai metami iššūkiai; 2) Antrojoje dalyje vertinamos edukacinio atsako į šiuos iššūkius galimybės bei jų efektyuvumas. Daroma išvada, kad plataus masto programiniai pokyčiai dažnai yra prieštaringi ir nepakankami, tačiau edukacija išlieka svarbiausia terpe deryboms tarp giliai įsišaknijusių įsitikinimų apie subjektyvybę ir naujų, dar nežinomų santykiavimo su aplinka formų; 3) trečiajame skyriuje svarstoma galimybės naujai edukacinės subjektifikacijos interpretacijai antropoceno sąlygomis. Pateikęs klasikinio humanistinio Bildung ir posthumanistinio subjektyvacijos švietimo srityje sampratų lyginamąją analizę, darau išvadą, kad šie požiūriai sudaro performatyvią priešpriešą, kuri leidžia į patirtines antropoceno problemas pažvelgti naujai iš estetinės edukacijos (tematizuotos kaip (žmogaus) gebos kritika) perspektyvos.