Aplinkodairinė edukacija reikalauja filosofinio permąstymo. Kaip šio poreikio įrodymą, Humphreys ir Blenkinsop (2017) pažymi, kad aplinkodairos švietimo teorijos išlieka padrikos būtent todėl, kad stokoja tvirtesnių filosofinių pamatų, kartu edukacijos diskurse trūksta nuoseklumo, kuris leistų atnaujinti nusistovėjusias disciplinas. Be to, Sonu ir Snaza (2016) tvirtina, kad, neužklausdami žmogiškojo subjekto sampratos prielaidų, rizikuojame žmogaus ir pasaulio santykį pagrįsti tik „momentine etika“, kai dalinės žinios susiejamos su atsitiktiniais veiksmais. Remiantis šiomis kritinėmis įžvalgomis akivaizdu, kad aplinkodairinė edukacija reikalauja filosofiškai permąstyti ir perartikuliuoti pačią susietumo su individu problematiką. Straipsnyje teigiama, kad abstrakčiai „aplinkos“ sąvokai, kuri paremta skirtimi nuo individo, priešpriešinant „terpės“ idėją, kuri implikuoja susietumą su individu, būtent terpė suteikia galimybę plėtoti filosofinę ugdymo teoriją. Šis siūlymas sukonkretinamas gretinant teorines ir praktines plotmes – t. y. Gilberto Simondono „susietosios terpės“ teorinę koncepciją ir fenomenais grįsto ugdymo kaip konkretaus švietimo praktiką. Parodoma, kad įmanoma ne tik identifikuoti individą kaip tiesiogiai susijusį su terpe, taip pat – plėtoti susietumo su terpėmis procesus kaip ugdymo praktikas. Šiuo požiūriu filosofinių įžvalgų integravimas į ugdymo praktiką papildo aplinkodairinio švietimo teorijas ir sukuria ugdymo dimensiją, susiejančią sudėtingus gamtos, kultūros ir socialinius reiškinius.
Šis kūrinys yra platinamas pagal Kūrybinių bendrijų Priskyrimas 4.0 tarptautinę licenciją.