Suprasti pagrindinių analizuojamos teorijos sąvokų reikšmę svarbu ne tik dėstant universitete. Tarpkultūrinės komunikacijos sąvoka akademiniame diskurse tebėra nevienalytė. Martin ir Nakayama (2022) mini tris pagrindinius požiūrius į tarpkultūrinę komunikaciją: funkcionalistinį, interpretacinį ir kritinį, autoriai siūlo juos analizuoti pasitelkiant sudėtingais ir paradoksaliais ryšiais grindžiamą dialektinę prieigą. Funkcionalistiniu arba socialinių mokslų požiūriu tarpkultūrinė komunikacija vertinama kiekybiškai, o kultūrinė elgsena kaip nuspėjama. Remiantis interpretaciniu požiūriu pirmenybė teikiama subjektyviai kultūros sampratai, o žmogaus elgesys laikomas kūrybišku. Pasitelkus kritinį požiūrį daugiausia dėmesio skiriama tekstų analizei ir tam, kaip kultūrą veikia galios santykiai. Slovakijos universitetų vadovėliuose autoriai tarpkultūrinei komunikacijai daugiausia taiko funkcionalistinį požiūrį, tačiau kai kurie aspektai, pavyzdžiui, užsienio kalba kaip tarpkultūrinės komunikacijos dalis, nagrinėjami ir pasitelkiant interpretacinį požiūrį. Su tarpkultūrinės komunikacijos sąvoka verslo anglų kalbos dalykuose susiduria ir Prešovo universiteto filologinių bei nefilologinių studijų programų studentai, ji yra jų tarpkultūrinės kompetencijos ugdymo dalis. Studentų siūlomų tarpkultūrinės komunikacijos apibrėžimų analizė, sintezė ir palyginimas atskleidė, kad filologijos studentai šią sąvoką apibūdina kompleksiškiau, vadovaudamiesi universiteto vadovėliuose pateiktais apibrėžimais. Apibrėžimai taip pat implikuoja tradicinį požiūrį į kultūrą, sąsajas su konkrečiomis šalimis ir tautomis. Atskleista ir tai, kad tarpkultūrinėje komunikacijoje svarbu atsižvelgti į skirtingus mokymo(si) tikslus bei kontekstus, o ateities tyrimams svarbu, kad prasmės supratimo skirtumai susiję su tikslu ir kontekstu bei kultūros samprata.
Šis kūrinys yra platinamas pagal Kūrybinių bendrijų Priskyrimas 4.0 tarptautinę licenciją.