Ugdymo(si) šeimoje pradžia siejama su praėjusio amžiaus aštuntojo dešimtmečio švietimo teoretiko ir mokyklų reformos šalininko Johno Holto idėjomis, teigiančiomis, kad mokyklose vyrauja slegianti emocinė aplinka, o ugdymu mokyklose siekiama, kad vaikų pasiekimai atitiktų reikalavimus, keliamus samdomiems darbininkams. Ugdymasis šeimoje suprantamas kaip savarankiškas pavienio mokymosi formos organizavimo būdas, kai vaikas yra ugdomas šeimos ir bendruomenės aplinkoje, pasitelkiant įvairias mokymosi priemones ir aplinkas. Šeimose ugdomų vaikų daugėja, vis daugiau tėvų domisi šia ugdymo(si) forma, gilinasi į teisinius šio proceso reglamentavimo aspektus. Šiame straipsnyje analizuojamas Lietuvos atvejis. Siekiama atsakyti į klausimus: kaip organizuojamas vaiko ugdymasis šeimoje? kokios yra tėvų funkcijos ugdymosi šeimoje atveju? Pasirinkta kokybinė tyrimo prieiga leido analizuoti tėvų, ugdančių šeimose vaikus, patirtį ir identifikuoti tėvų, kaip ugdytojų, veiklos funkcijas.