Straipsnyje autoriai kritiškai apmąsto mokyklų vertinimą. Remdamiesi Sartre ir Foucault Įdėmaus žvilgsnio konceptu, fokusuojamasi į mokyklų vertinimo ontologinę prigimtį, kuri apibūdinama kaip vertinamųjų išorinio stebėjimo metu patiriama įtampa tarp kontrolės ir laisvės. Taikant fenomenologinės interpretacinės analizės principus ir aprašomąją statistiką, analizuojama mokyklų vertinimo procesą patyrusių pedagogų patirtis. Tyrimo dalyvių patirtyje atpažįstamos tokios temos, kaip antai stresas, nepasitikėjimas, veiklos imitavimas, kūrybiškumo ribojimas. Autoriai prieina prie išvados, kad mokyklų vertinimas pasireiškia kaip Įdėmus žvilgsnis ir kaip Dvigubo susaistymo komunikacinė dilema, kai vienu metu siekiant prieštaringų tikslų, sukuriama regresyvi vertinamųjų streso ir nepasitikėjimo būsena. Remdamiesi tyrimo rezultatais, autoriai kelia prielaidą, kad esama mokyklų vertinimo sistema turi būti tobulinama keičiant įgalinančiu konsultavimu, o kokybės kontrolės priemones sutelkiant į objektyvių mokyklų rodiklius.