Skaitmeninės atskirties veidai: formaliojo ugdymo dalyvių požiūris į skaitmeninę atskirtį ir jo kaita nuotolinio ugdymo laikotarpiu pandemijos sąlygomis
Prasidėjus COVID-19 pandemijai Lietuvoje ir perkėlus formalųjį ugdymą į skaitmeninę erdvę, išryškėjo iki šiol buvusios skaitmeninio raštingumo, informacinių įgūdžių trūkumų keliamos problemos. Šiame straipsnyje remiamasi 2020 m. birželio – gruodžio mėnesiais atlikto kokybinio tyrimo duomenimis. Apklausus 5–8 klasių mokinius, pradinių ir pagrindinių klasių mokytojus, tėvus ir mokyklų administracijų atstovus išryškėjo trijų lygmenų skaitmeninės atskirties aspektai (Scheerder et al., 2017, 2019): techninio aprūpinimo problemos (1 lygmuo), skaitmeninio raštingumo įgūdžių trūkumas (2 lygmuo) bei kompleksinės (3 lygmens) skaitmeninės atskirties keliamos problemos, labiausiai palietusios šias ugdymosi sistemos dalyvių grupes: vaikus iš nepalankios socialinės aplinkos, turinčius specialiųjų ugdymosi poreikių, pabėgėlio statusą turinčių ar jo siekiančių šeimų. Atskirtį gilino tiek nauji nuotolinio mokymosi iššūkiai, tiek pandemijos sąlygomis fragmentiškai veikianti įprastos pagalbos ir socialinės paramos sistema.