Šiame straipsnyje teigiama, kad, vertinant įvairias pažinimo praktikas, difrakcijos optinė metafora ir kritinė praktika gali būti ne mažiau svarbi nei plačiai paplitusi refleksijos prieiga. Gretinant Paulo Ramsdeno mokymo(si) teoriją ir Karen Barad filosofijoje plėtojamą difrakcijos metodologiją, parodoma, kad reflektyviu vadinamas Ramsdeno požiūris į mokymą(si) veikiau pagrįstas difraktyvios praktikos teorinėmis prielaidomis. Tokiu būdu pasitelkus šiuolaikinės edukacijos kontekstą ir kai kurios Barad filosofinės idėjos – difrakcijos raštas, intraveiklumas, grįžtamumas ir kitos – gali įgyti naujo praktinio turinio.