Dėstytojo profesinė savimonė sąveikose su studentais aukštajame moksle: gyvenamasis laikas ir santykis
Tapti ir būti dėstytoju aukštojoje mokykloje yra ilgas individualių pokyčių procesas. Tyrimu siekiama atskleisti laiko ir santykio prasmę dėstytojo ir studento sąveikai aukštajame moksle dėmesį skiriant dėstytojo profesinei savimonei. Šiame kokybiniame tyrime taikyta fenomenologinė metodologija pagal Makso van Maneno versiją. Radiniai atskleidė, kad laikas ir santykis yra socialiniai konstruktai, formuojantys dėstytojo ir studento sąveikas aukštajame moksle, nes jos perkrautos pasaulėžiūromis, nurodančiomis jų ugdymo veiksmus ir santykius. Abiejų pusių subjektyvumas ir gyvenimo patirtimi grįstas pasaulis remiasi laikinumu. Aukštosios mokyklos dėstytojo profesinė savimonė yra vystymosi procesas, reikalaujantis, kad asmuo apmąstytų savo patirtis. Dėstytojai, sąveikaudami su studentais, balansuoja tarp lūkesčių ir reikalavimų, kurie skatina abi puses ieškoti būdų, kaip kūrybiškus metodus integruoti į mokymo(si) procesus. Dirbdami su studentais, dėstytojai žengia į „nežinomybę“ ir mokosi kartu. Buvimas drauge lemia abipusius dėstytojų ir studentų mainus, kurie motyvuoja abi puses suvokti save. Dėstytojo ir studento santykiai reikalauja abipusio atvirumo ugdymo procesui. Ši sąveika kviečia dalyvius augti ir siekti abipusių mainų, remiantis skirtingomis patirtimis ir kontekstais.