Naujojo žmogaus sukūrimo idėjos užuomazgų galima rasti senovės Graikijoje ir Romoje, taip pat utopistų, švietėjų kūriniuose, teologiniuose tekstuose, tačiau ši ideologema galutinai susiformavo XIX a. pabaigoje, o bandymai ją realizuoti praktiškai sietini su (para)totalitarizmo įsigalėjimu. Vienas iš žinomiausių tokių bandymų pavyzdžių – siekis sukurti Naująjį sovietinį žmogų. Šis bandymas nuo kitų skiriasi komunistine ideologija, kuri kiekvienam reiškiniui suteikia „papildomų reikšmių ar funkcijų“ (Prozorov, 2013, p. 210). Kitaip tariant, visus dalykus SSRS galima suprasti ir paaiškinti tik diktatūros tikslu – utopinė ateities visuomenė „komunizmas“, kurios vardu valstybė viską ir visus reguliavo. Atsisakius siekių sukurti tobulą biologinį individą, ilgainiui susitelkta į ideologiškai teisingo naujojo žmogaus, komunizmo statytojo, formavimą. Švietimas buvo vienas iš pagrindinių šio uždavinio vykdytojų. Siekdami išsiaiškinti, kaip naujojo žmogaus vaizdinys atsispindėjo ugdymo (ypač pradinio) turinyje, išanalizavome 36 vadovėlius, išleistus 1925–1985 m. ir naudotus sovietinės Rusijos ir Baltijos valstybių mokyklose.
Nors sąvoka „naujasis žmogus“ apima ir vyriškos, ir moteriškos lyties asmenį, vis dėlto dažniausiai omenyje turimas vyras. Šiame straipsnyje mes siekėme aptarti, kaip vadovėliuose pateiktas sovietinės moters paveikslas atkreipdami dėmesį į šiuos aspektus: kas būdinga naujajam sovietiniam vyrui ar moteriai? Ko sovietinis režimas tikėjosi iš moters „Naujojo sovietinio žmogaus“ projekto kontekste? Kaip „Naujojo sovietinio žmogaus“ projektas atspindėjo lyčių lygybės idėją?