Tradicinis bendrojo ugdymo organizavimo modelis, orientuotas tik į žmogiškojo kapitalo teikimą kaip gerovės užtikrinimo garantą, negali efektyviai pasiekti šio tikslo nešalindamas kitų kliūčių vaiko vystymuisi (OECD, 2016). Žmogiškojo kapitalo įgijimas labai priklauso ir nuo asmens turimo socialinio ir kultūrinio kapitalo. Mokykla šalia savo tradicinių funkcijų gali teikti ir socialinį bei kultūrinį kapitalą, suteikti erdvę įvairiems socialiniams tinklams sąveikauti, skatinti naujas idėjas ir kultūrinę įvairovę, įtraukti socialinius partnerius į mokyklos veiklą (Healy, 2001). Visos dienos mokykla – viena iš priemonių suteikti vaikams socialinį ir kultūrinį kapitalą. Nepaisant esamų skirtumų tarp mokinių pasiekimų, jų turimo socialinio ir kultūrinio kapitalo (Shleider, 2018), visos dienos mokyklos yra steigiamos vangiai. Pagal Joną Elsterį (2000), organizacijos veiksmus pirmiausia lemia galimybės, o tada interesai. Galimybes savo ruožtu lemia ekonominiai, instituciniai ir psichologiniai apribojimai. Šio tyrimo tikslas – išanalizuoti institucinius visos dienos mokyklos steigimo apribojimus. Elinor Ostrom (2009) teigia, kad visą institucijų aibę, kuri lemia veiksmo situaciją (mūsų aptariamu atveju visos dienos mokyklos steigimą arba nesteigimą), galima suskirstyti į 7 grupes: ribų, pozicijų, pasirinkimo, agregacijos, informacijos, galimų rezultatų ir išlošio (angl. payoff) institucijų. Instituciniai visos dienos mokyklos steigimo apribojimai tyrime analizuoti taikant kokybinę dokumentų turinio analizę ašinio kodavimo principu išskiriant subkategorijas ir kategorijas. Tyrimo rezultatai parodė, kad instituciniai apribojimai neriboja galimybių steigti visos dienos mokyklą, tačiau yra didelė galios koncentracija, trūksta atskaitomybės už paslaugų kokybę mechanizmų, išlaidų patiria ir tėvai, o tai gali riboti paslaugos prieinamumą mažesnes pajamas turinčių šeimų vaikams: jiems labiausiai trūksta socialinio ir kultūrinio kapitalo.