Atomistinės šeimos struktūros įtaka ugdymui: kaip šeimos atomizacija kenkia kritiškai mąstančių piliečių ugdymui paverčiant žmones pažeidžiamais indoktrinacijos ir propagandos
Remiantis istoriniais ir sociologiniais tyrimais, šiame straipsnyje išsakoma filosofiškai pagrįsta tezė, kad šeimos struktūros atomizacija lemia neigiamus ugdymo padarinius. Bolševikų socialinio eksperimento pavyzdžiu iliustruojama Carle’o Zimmermano su atomistine šeimos struktūra siejama socialinio priežastingumo teorija, kuri, kaip rodo šiuolaikiniai socialinių mokslų tyrimai, dažnai taikoma šiuolaikinės Vakarų šeimos atomizacijos procese. Siekiama išsiaiškinti, kaip šeimos atomizacija pakerta vaikų, kaip savarankiškų ir kritiškai mąstančių piliečių, ugdymą. Kai ima irti norminės santuokos ir šeimos struktūros, pažeidžiamos vaikų teisės į tapatumo formavimąsi ir santykius šeimoje. Šį pažeidimą vaikai dažnai išgyvena kaip atmetimą, kuris žeidžia vaikus moraliai ir pakerta jų tikėjimą moralės normomis. Be to, šeimos iširimas sukelia vaikams emocinę ir moralinę deprivaciją, o ši silpnina jų ontologinį saugumą ir neleidžia jiems užaugti savarankiškais, dorais ir kritiškai mąstančiais piliečiais. Dėl tokios deprivacijos vaikai patiria emocinę propagandoje ir indoktrinacijoje pasitelkiamų kultūrinių mitų įtaką, jų orientacija tampa eksternali, prarandamas gebėjimas savarankiškai galvoti ir moraliai veikti. Kadangi piliečių nuomonė ir požiūris yra veikiami iš išorės, jie nesugeba veikti kaip atsvara valdančiam elitui, todėl demokratija pavirsta elito valdymu.