Etnokultūrinio regionavimo metodinė analizė ir pagrindimas, bandymas išsiaiškinti Lietuvos etnokultūrinių regionų sąrangą formuoja sudėtingą ir dar menkai ištirtą mokslinę problemą. Ji artimai susijusi su Europoje vyraujančia regionalizmo tendencija. Daugelis Europos valstybių stengiasi išsaugoti senąją, per ilgą laiką natūraliai susiformavusią teritorinės organizacijos erdvinę struktūrą, ieškoti autentiškų tradicijų sąsajų su dabartimi, palaikyti regioninės kultūros raišką. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę ir įstojus į Europos Sąjungą, apie šalies vidaus regioninę sąrangą dažnai ir karštai diskutuojama. Susidomėjimas Lietuvos etnokultūriniais regionais itin išaugo, kai 2001 m. pradėta svarstyti etnografinių regionų pagrindu paremta Apskričių valdymo reformos koncepcija. Suprasta, kad reikalingas tarpdisciplinis požiūris į Lietuvos regioninę sąrangą, o etnografinis jos pagrindimas gali būti neberibojamas mokslinės, kultūrinės veiklos rėmais ir tapti dabartinės administracinės struktūros pagrindu. Šiai iniciatyvai įgyvendinti suorganizuota mokslininkų grupė, ir atskiri mokslininkai pateikė pasiūlymų iš savo srities (Astrauskas, 2001; Kalnius, 2001; Kondratienė, 2001; Purvinas, Purvinienė, 2001; Šaknys, 2001; Šimėnas, 2001; Tumėnas, 2001; Tyla, 2001; Tyla, Milius ir kt., 2001; Vasiliauskaitė, 2001; Vyšniauskaitė, 2001; Zinkevičius, 2001). Remiantis etnografinių tyrimų duomenimis, sudarytas Danieliaus Pivoriūno ir Žilvyčio Bernardo Šaknio Lietuvos etnografinių regionų žemėlapis (Pivoriūnas, Šaknys, 2003). Dėl regionų ribų kylantys ginčai ir diskusijos rodo, kad iki šiol nėra vienos etnokultūrinių regionų skyrimo metodikos, nors tema labai aktuali ir susijusi su keletu svarbių problemų.
Išsamiau PDF rinkmenoje.
Spausdintą knygą galite įsigyti:
www.patogupirkti.lt
www.knygos.lt