Klasikinėje semiotikoje erdvė aprašoma remiantis subjekto naratyvine programa ir jo santykiu su vertės objektu arba kreipiant dėmesį į jos plastines savybes, lemiančias atlikėjo judėjimo būdą. Abiem atvejais santykis su erdve nusakomas per judantį kūną, tačiau literatūros kūriniuose svarbus ne tik judėjimas, bet ir juslinė sąveika, iš jos kylančios jausminės būsenos. Literatūros kritikoje jausminis santykis su erdve dažniausiai laikomas veikėjo psichikos reprezentacija. Analizuojant Lauros Sintijos Černiauskaitės apsakymą „Kambarys jazmino krūme“ parodomas šio teiginio problemiškumas. Santykis tarp namų erdvės ir veikėjos kūno yra ne vienpusis (vienas reprezentuoja kitą), o abipusis: namai pasižymi kūniškomis savybėmis, yra aktyvūs ir kviečiantys, o veikėja yra jautrus, jiems atsakantis kūnas. Apsakyme steigiama homologija tarp architektūrinio statinio ir individo kūno, kurią užtikrina abiem būdinga kategorija tolydumas / skaidytumas. Erdvės analizė parodė, kad veikėjų santykiai skleidžiasi uždarame šeimos rate ir siejasi su noru išsaugoti ryšių pastovumą ir erdvės tolydumą. Skirtingos veikėjų sąveikos su erdve atskleidė dvejopą geismą: troškimą įgyti vertės objektą lydi nesąmoningas intensyvių būsenų siekis.
Šis kūrinys yra platinamas pagal Kūrybinių bendrijų Priskyrimas 4.0 tarptautinę licenciją.