Straipsnyje siekiama aprašyti autentišką triukšmo sienos patirtį, atskleidžiant kintantį santykį tarp erdvės ir garso. Aktualizuojamas klausytojo patyrimas, klausantis šio požanrio muzikos gyvai. Siekiant įvardyti, kokie elementai prisideda prie reikšmės kūrimosi, į analizę įtraukiami paramuzikiniai veiksniai, kurie semiotiškai yra susiję su konkrečiu muzikos diskursu, tačiau struktūriškai nėra jam būdingi. Šiai problematikai tirti pasitelkiamas Philipo Taggo semiotinis muzikos analizės metodas. Naudojami triukšmo menininkų The Rita (JAV), Merzbow (Japonija) ir Vomir (Prancūzija) pasirodymų vaizdo įrašų bei juos papildančių klausytojų recenzijų pavyzdžiai. Nagrinėjama, kaip klausančiojo subjekto patyrimą keičia tokie veiksniai kaip klausymosi režimas, klausymosi vieta, klausytojo veikla ir kultūrinė lokacija. Triukšmo siena, iš pirmo žvilgsnio atrodanti kaip vienalytis požanris, atsiskleidžia esanti labai įvairiapusiškas muzikos ir juslinės patirties objektas. Plėtojama mintis, kad ne tik pasirodymo erdvė gali veikti garsą ir klausytojo patirtį, tačiau taip pat esama potencialo šiam santykiui apsiversti, garsui transformuojant erdvę ir pakeičiant vizualinę jos sampratą.
Šis kūrinys yra platinamas pagal Kūrybinių bendrijų Priskyrimas 4.0 tarptautinę licenciją.